Amerikos žemėje esu jau beveik du mėnesius, tad kiekvienas savaitgalis man yra labai brangus. Visgi tai “Work and Travel”, o būtent pastarajai daliai laiko neturiu, nes mokslai Lietuvoje atgal šaukia. Pirmus 6 savo savaitgalius praleidau tyrinėdama apylinkes, šokinėdama nuo uolų ir tiltų, bėgiodama po miškus bei įsiliedama ir stebėdama tikrą bei nesuvaidintą Ameriką vietiniame miestelyje. Tad dabar metas traukti tolėliau, ieškant naujų nuotykių, negirdėtų istorijų ir įkvepiančių žmonių. Patikrintas ir geriausias tam būdas – tranzavimas ir svečiavimasis pas nepažįstamuosius (couchsurfing).
Susikrovus kuklią mantą į kuprinę, aprašiusi savo planuojamus kelius ir adresą kur apsistosiu (dėl viso pikto palikau ant šaldytuvo kambariokei…) ir paskutinį kartą žvilgtelėjus, kelintą valandą pradedu keliaut (keliavimas be kompiuterio, telefono ar net laikrodžio suteikia kelionei keistą laisvės ir tikrumo jausmą…) išsliūkinau iš savo namų-darbovietės į kelią. 5 minutės pėsčiomis ir aš jau išmėgintoje mašinų stabdymo vietoje. Keliu nykštį viršun ir spėlioju mintyse, kuris žmogus padės man pajudėt link Schroon ežero miestelio, kuris ir yra mano kelionės tikslas. Viena, antra, trečia mašina… pralekia nesustojus. Kai stabdai jas, atrodo, kad lauki daug daugiau nei išties laiko praėjo… Atsisuku atgal, matau kaip atbulomis prie manęs privažiuoja mašina, kurios gerai net neapžiūrėjus, pribėgu prie priekinio lango…
– Sveiki, gal keliaujate link Schroon ežero?
– Regis tu pasirinkai klaidingą kelią…
-Ne, ne.. Aš taip tyčia, nes čia didesnis mašinų eismas.
-Šok į mašiną. Galiu tave pametėt iki Lake Placid galo.
Atsisėdu į priekinę sėdynė. Matau, kaip jis kalba per raciją, diktuoja kažkokius skaičiukus. Jam prie dešiniojo šono kaba šaunamasis ginklas, o jo apranga primena kažkur matytą uniformą. Ir tada suprantu, taigi čia- state trooper (valstijos kelių policininkas), kurio visi tranzavimo žinynai internete pataria vengti, nes jie kimba prie bet ko. Bet… turiu aš tą sėkmę (trys kart per patį ir tuksenu į medį, kad jos neprarasčiau), kad mano kelyje pasitaiko ypač malonūs ir geri žmonės. Tad ir jis ne tik mane pavežė iki tikrai geros tranzavimo vietos, bet taip pat per raciją bandė pasiteiraut kolegų, ar nekeliauja man reikiamu maršrutu. Davė puikių ir išties savaime suprantamų patarimų, ką daryti, jei įsėsčiau į mašiną, kurios vairuotojas turėtų negerų kėslų (“rėk, bėk, kovok ir negalvok, kai tai pasibaigs gerai”). Išsiteiravusi visas įstatymų vingrybes, tranzavimo atžvilgiu, ir sužinojus, kad jis kasdien mato bent po kelis tokius keliautoju kaip aš, buvau paleista laukt naujos mašinos.
Mėgstu Jack’us. Metų pradžioje kelyje mane lydėjo Kerouc, dabar London, kuris įkvepia drąsos. Žemėlapis, kuprinė, truputis maisto ir kelias, kelias, kelias…
Palūkėjus kokias 10 minučių jau laukiu, kada vairuotojas nuvis savo šunį Čepliną ant galinės sėdynės. Pasirodo jo dukrą irgi pakvaišusi keliautoja, kuris pastoviai jį ramina, kad jis per daug jaudinasi. Jo dukra jam atrodo labai naivi, kad taip smarkiai pasitiki visais žmonėmis… tačiau ją supranta, nes ir pats savo laiku taip keliaudavo (“tačiau dabar kiti laikai…”). Palikta jau visai netoli greitkelio, kuriame negaliu tranzuoti, nebent rizikuočiau gauti didelę baudą, nes tai draudžia netgi įstatymas, keliu nykštį vėl. Neilgai trūkus vėl bėgu prie mašinos, klausdama, kur tie du vaikinai keliauja. Į šiaurę, o man reik į pietus. Atsisveikinu paaiškindama, kad mano akcentas atkeliavo iš Rytų Europos. Sekanti mašina, keliauja būtent ten kur reikia… Suzana, 53 metų moteris, kuriai nuoširdžiai pavydžiu ryžto ir kantrybės būti tokioje geroje formoje. Ji prieš porą dienų buvo Ironman Triatlono dalyvė (4 km plauki, 180 km dviračiu mini ir dar plius maratoną prabėgi). Buvo nuostabu jos klausyti, kaip ji ruošėsi tam, klausytis jos įspūdžių iš Rusijos, kur jos sūnūs įsivaikino dukrytę, kaip ji su savo ex-vyrų tranzavo Prancūzijoje… Plepėjome taip įtemptai, kad pravažiavome reikalingą išsukimą iš greitkelio į Schroon ežerą. Bet ji apsisuko ir mane atvežė būtent ten, kur turėjau būti.
Google map’s apskaičiavo, kad tą atstumą įveikti galiu per 1,40 minučių, o aš atkeliavau iki Schroon ežero miestelį per 2 valandas (nors 20 km nuvažiavau per daug su paskutine mašina ir teko grįžti), tad manau, kad tranzavimas Amerikoje vis dar gyvas ir tikrai veikia! Atvaživau dviem valandomis anksčiau nei tikėjausi, tad gulinėjau prie ežero skaitydama, kol sulaukiau sutarto laiko kada turiu savo hosterio (žmogaus, kuris man suteiks nakvynę) namus…
