Jaučiuosi padarius išties kai ką sunkiai suvokiama sveiku protu. Tai buvo rizikinga, turbūt neatsakinga ir išties jaudinanti patirtis. Jei teko išgyventi tokį momentą, kad meldžiausi, kad viskas pasibaigtų geruoju… Žinot, viskas prasidėjo tuo, kad man nuobodu tiesiog dirbti ir lakstyt po miškus. Tranzavimas suteikia man įdomių akimirkų. Šįkart sugalvojau mesti sau didžiulį iššūkį, tokį apie kurį pagalvojus atrodo, kad neįmanoma ar bent išties gali baigtis liūdnomis pasekmėmis. Mano tikslu tapo Niagaros kriokliai, kurie yra už 600 km nuo manęs. Tranzavimas vienai, būnant mergina, kuri net neturi telefono, šalyje, garsėjančioje serijiniais maniakais ir šiaip psichais šaudančiais kur papuola… tai išties rizikinga. Tačiau aš tikiu, kad žmonių prigimtis yra gera ir šis tikėjimas yra visų mano nuotykių pagrindas… O taip pat, kad manau esanti sudarius tam tikrą kontraktą su pasauliu. Apie tai kadanors vėliau.
Tam, kad galėčiau nukeliauti iki Niagros krioklių porą vakarų teko studijuoti žemėlapius, naršyti tranzuotojų forumuose ir svarbiausia, susitarti su mano darbo prižiūrėtoja- supervisor dėl papildomos laisvos dienos nieko nesakant viršininkams. Jų teko vengti visas dienas iki mano didžiojo iššūkio pradžios, nes jiems šis mano pomėgis išties nepatinka. Taip pat teko sugalvoti, ką turės sakyti mano kambariokė, kai jos pradės viršininkai klausinėti, kur aš pradingau. Viskas buvo suplanuota, tad susikrovus mantą ir papusryčiavus, išsliūkinau iš savo darbovietės-namų į kelią.
Mašina sustojo greit. Kai vairuotojui pasakiau, koks šiandienos mano tikslas, jis pamanė, kad aš išties trenkta. Aš dėl to nesiginčijau. Visi taip sakė. Ir mano antrasis vairuotojas Kevinas ir trečiasis Krisas, kuris 10 km pavežė mane daugiau, nei kad jis pats planavo. Sakė, jei nereikėtų į darbą keliautų kartu, nes niekad nebuvo prie Niagaros krioklių. Visi jie stebėjosi mano drąsa ir prašė, būti atsargia.
Persifild- mažas kaimukas, kuris man netikėtai tapo vienu maloniausiu prisiminimu šioje kelionėje. Tai sustiprino mano tikėjimą žmonių gerumu. Krisas paliko mane toje mažoje gyvenvietėje viduryje miškų, tad pradėjau tranzuot. Po 5 minučių matau, kaip prie manęs prieina moteris, iš šalia esančio namo.
– Sveika. Ar žinai, kad tranzavimas nėra leistinas čia?
– Sveiki. Tranzuoti negaliu tik valstijų greitkeliuose, bet tokiose keliuose įstatymiškai nėra neleistina. Ačiū, už jūsų susirūpinimą.
– Iš kur tavo akcentas?
– Aš iš Rytų Europos mažos šalies vadinamos Lietuva. Šiandien planuoju nekeliauti iki Bufalo, kad ryt aplankyčiau Niagaros krioklius.
Ji grįžta atgal į namą. Aš toliau keliu nykštį toms retai pravažiuojančioms mašinoms. Matau, kad ji vėl ateina… su buteliu vandens (tądien temperatūra buvo apie 30).
– Šiandien bus labai karštą. Manau, kad atsargai vanduo nepakenks.
– Ačiū jums
– Gal tu alkana? Mes kaip tik ruošėmės pietaut…
Alkana aš nebuvau, bet pagalvojau kada dar aš, visiška nepažįstama keliautoja, galiu būti pakviesta į kažkieno namus tiesiog taip, nuo kelio… Abejojau tik dėl to, kad gal praleisiu kokią išties gerą mašiną su geru pavėžėjimu…Nusprendžiau daryt, kaip visad darau- žiūrėti tai kaip į kiškį, galimybę siunčiama iš aukščiau pajausti žmonių gerumą. Tad susipažinau su visa Suzi šeima, jos vaikais, jos draugu Bobiu gyvenančiu namelyje ant ratų šalia. Pasiklausiau įdomių istorijų, kaip Bobis su motociklu 6 mėnesius paleis Amerikos sieną keliavo. Puikiai pavalgius, padėkojus už jų svetingumą ir duotus užkandžius, kad nepraalkčiau kelyje, grįžau tranzuot.
Ilgai laukt neteko kai sustojo pora, kurių vardus žinoma užmiršau… Bet jie tapo mano išskirtiniu ir pačiu geriausiu pavėžėjimu mano tranzavimo karjeroje. Ir pasakykit man, kad mano kiškių persekiojimo teorema neveikia, nes jei nebūčiau nuėjus pas Suzi, netikiu, kad būčiau susistabdžius tokią sėkmingą mašiną! Nuo Persifild iki Rochester 45-tojo išsukimo. 3 valandos su ta pačia mašina, apie 300 km. Aš net nusižengiau vienai svarbiausia tranzavimo taisyklių- nemiegoti ir lūžau valandėlei ant galynės sėdynės, nes jaučiausi 100 % saugiai su jais.
Buvau šios nuostabios poros palikta prie valstijos greitkelio I-90 esančios poilsio zonos. Greitkelyje stabdyti mašinų negalima, tad teko bandyt kitokį tranzavimo būdą apie kurį ir girdėjau, ir skaičiau, bet niekad nebandžiau. Eit į stovėjimo aikštelę ir klausinėti, kas galėtų pavežėt. Tai buvo išties sunku daryt. Kai stoviu šalia kelio ir stabdau mašinas, man nereik matyt veidų žmonių, kuriems tranzuotojai išties nėra priimtini, o dabar man teko eit ir klausinėti jų. Jausmas toks, lyg išmaldos turbūt prašytum. Reik peržengt per save. Pusvalandį tiesiog sėdėjau niekaip negalėdama pradėti tai daryt, bet galiausiai save motyvavus, kad jei jau tokį kelią įveikiau, tai tikrai tuos likusius 100 km kaip nors nukeliausiu. Atsistojau ir pradėjau vaikščioti ieškodama nepilnų mašinų. Bijojau, kad ateis kokia apsauga ir man bus šakės, nes tokiose vietose tranzuoti taip pat nėra leistina. Išklausinėjau kokių penkių vairuotojų, bet visad gaudavau neigiamą atsakymą, tad tiesiog padėkodavau ir bandydavau dar kartą…Vieni išties labai nemaloniai pasižiūrėjo į mane, tad nusivylus vėl atsisėdau ant suoliuko ir pasidėjus žemėlapį bandžiau sugalvot išeiti. Rasti kokį šalimais vingiuojantį kelią, prie kuriuo galėčiau stabdyti mašinas. Netikėtai pamačiau du vaikinukus ir nusprendžiau dar kartą pamėgint. Šūktelėjau jiems ir kol jie nieko nespėjo pasakyti, išpliurpiau visa savo monologą apie tai, kaip 7 valandas jau esu kelyje tranzuojant į Bufalo ir dabar esu užstrigusi čia… Jie tik susižvalgė ir pradėjo kalbėtis tarpusavyje…vokiškai ir tartis ar mane paims (truputi suprantu tą keistą kalbą). Iškart jiems prisistačiau, kad irgi esu iš Europos iš Litauen 😀 Taip susigaudžiau savo paskutinę mašiną iki Bufalo, kuriame buvau 5 valandą vakaro. Tad tranzavau 9 valandas. Iš jų apie valandą praleidau valgydama ir ilsėdamasi, kokį pusvalandį toje prakeiktoje stovėjimo aikštelėje, dar kokį pusvalandį degalinėse su vairuotojais, na o laukimas dar koks pusvalandis…
Tai buvo išties sėkmingas tranzavimas, nes daug eit neteko ir laukt nuo labiau. Pasiekus Bufalo net negalėjau numanyt, kaip man tądien pasisekė, nes kelionė atgal buvo išties kitokia…
Comments are closed.