… girdžiu skambant erzinančią melodiją. Visiškai nesuvokiu, nei kodėl ji skamba, nei iš kur. Sunkiai pramerkiu akis. Vaizdas tampa stabilus po akimirkos. Aš ant sofos, nuostabiai dekoruotame kambaryje, prie kurio balkone įrengtas mini augalų sodelis. Su vakarykščiais rūbais, makiažu bei žinoma, vakar naktį praleisto laiko bare poveikiu- vis dar neišsiblaiviusi.Vėl girdžiu tą melodiją. Pasirodo ji sklinda iš už mano galvos. Negaliu patikėti, kad vakar (t.y. prieš keturias valandas )sugebėjau užsistatyt žadintuvą, nes žinojau, kad iki kitos nakties tamsos turiu jau būti savo amerikietiškuose namuose už daugybės mylių.
Sunkiai atsikėlus nueinu į vonią, kurioje veidrodis turbūt pats norėjo sudužt, kai į jį pažiūrėjau. Nusiprausus, persirengus, greit pavalgius, tuksenu į Mike kambario duris norėdama jį pažadinti. Jis yra dar didesnis keliautojas nei aš. Jo istorijos įkvepia mane nesustoti keliaut. Atvykusi į Bufalo jis tapo man nuostabiu hosteriu ir suorganizavo nerealų laiką, bet apie jį papasakosiu sekantį kartą. Laukiu, kada gausiu visas nuotraukas padarytas šokinėjant į miesto fontanus ir žinoma lankant Niagaros krioklius. Ilgai žadint jo nereikėjo, nes prisiminė, kad prižadėjo mane išvežti iki miesto galo, kad galėčiau pradėt keliaut atgal.
– Tu gali vairuot?
– Jokių problemų… O tu gali keliaut?
– Jokių problemų… Pagirių nėra, nes vis dar regis esu girta.
Net nenumaniau ryte kokia ilga kelionė manęs laukia…
* 9:00 a.m (liko 570 km)*
Nuvežta į miesto galą, atsisveikinus su šiuo nuostabiu žmogumi, pradėjau ieškoti geros vietos tranzavimui. Buvau visai netoli Bufalo oro uosto, tad nusprendžiau paeiti toliau, kad jis liktų man už nugaros. Keliu nykštį aukštyn, bandau susikoncentruoti ir šypsotis lyg už milijoną. Mašinos juda, juda… Šaligatvis šalia kužda, kad esu blogoje vietoje. Sustoja mašina. Paveža kelias mylias. Kažkoks keistas vyrukas. Tranzuoju toliau. Praeivis maloniai pakomentuoja, kad nematė tranzuotojų jau 25 metus. Aš tik atsakau, kad man gaila, kad Amerika taip pasikeitė per tą laiką. Netikėtai sustoja vaikinukas…
– Mes pažįstami?
– Esu tikra, kad ne. Aš iš Europos šalies Lietuvos.
– Kur keliauji?
– Į Rytus, dabar link Rochesterio, bet galiausiai tikslas Adirondakai, Lake Placid.
Atsisėdu į mašiną. Vaikinuko akis atrodo… keistos. Bandau užmegzti pokalbį, sužinot kur keliauja, iš kur. Pasirodo grįžta iš Bufalo, kur kasdien turi keliaut gert metadoną. Iškart pasižiūriu į jo rankas, kurios išties neatrodo kaip narkomano, bet akimirką pasidaro nejauku. Bet tik akimirką. Visus žmones stengiuosi priimti be stereotipų, kažkokių išankstinių nuostatų ir būti jiems kuo labiau šilta ir atvira asmenybė spinduliuojanti ne tik pasitikėjimą savimi, bet ir žmonėmis. Dažniausiai tai veikia. Suveikė ir su juo. Pats panoro išsipasakoti man apie tai, kaip gydosi priklausomybę nuo heroino. Kaip pradėjo jį vartoti. Kaip vogė, sėdėjo. Kaip slėpė ir dar nuo daug žmonių tai slepia. Apie šeimos fermą, kurioje darbuojasi. Apie tikrą pieną… Gal tai neatrodo kažkuo išskirtinė istorija, bet man tai dar vienas žmogus, su kokiu nebuvo dar tekę bendraut. Dabar pagalvojus pasielgiau neatsakingai, kai sutikau nusukti nuo kelio link Indėnų rezervato cigarečių nusipirkt (skamba, lyg kokio išprievartavimo istorijos pradžia). Net važiuojant visiškais neapgyvendintais miškais, jaučiausi su juo saugi. Pamačiau, kaip tikrieji amerikiečiai biznį varo rezervatuose, papigiai baltiesiems pardavinėdami alkoholį ir tabaką. Jis mane pavėžėjo daugiau nei planavo, iki vienos įsukimo į I-90 greitkelį. Prižadėjo po valandėlės vėl prasukti pro čia ir jei rastų mane vis dar tranzuojančią, nusivežtų į savo fermą, kur pavaišintu pietumis ir tikru pienu. Tokio pasiūlymo teko atsisakyti prieš tai, nes žinojau, kad laukia ilgas kelias namo…
* 11a.m (liko 500 km)*
Jaučiausi įkvėpta paskutinio vairuotojo ir savo pagerėjusios savijautos, tad nedelsdama pradėjau ieškoti vietos tranzavimui. Net nepakelusi nykščio, sustoja šalia manęs fūra. Deja, ne ta kryptis, bet pataria eiti į fūrų stovėjimo aikštelę ir ten paklausinėt. Deja vieni pajudės tik po poros valandų, kiti keliauja ne į Rytus, o į Pietus… Kokias 10 minučių plepu su vienu vairuotoju, kuris kitą savaitę planuoja keliaut į Čekiją, nes jo mama iš ten kilusi. Tėvas iš kažkokios Afrikos šalies, tad jam labai įdomi pasirodė Lietuvos vėliava ant mano kuprinės. Grįžtu į pakelę ir trečia sustojusi mašina (kitos dvi, netinkama kryptimi keliauja) mane paveža kelias dešimtis kilometrų ir paleidžia tikrai šūdinoje vietoje. Greitkelyje tranzuot negaliu, įvažiavime į greitkelį, deja taip pat. Ten net ir fiziškai sustot mašinoms neįmanoma. Suprantu, kad esu labai nekokioje situacijoje. Matau už pievos pravažiuojančią mašiną, nors žemėlapyje joks kelias tenais nėra pažymėta. Nusprendžiu nestypsoti vietoje, bet eiti tuo keliu, kol prieisiu tai, kas žemėlapyje atrodo panašu į paprasta kelią iš kurio galėčiau kažką gero pasigaut. Per dirbamus laukus nusikapanoju iki to kelio. Aplink mane kukurūzų laukai. Karšta. Vanduo besibaigia. Į galvą lenda mintis, kad turėčiau pradėt jaudintis… Uždraudžiu sau tai ir tiesiog einu tuo keistu keliu rytų kryptimi tikėdamasi, kad kažkas pravažiuos. Galiausiai išgirdau kažką važiuojant tuo keliuku.
Tylus vairuotojas mane pamėtėjo iki įvažiavimo į Rochesterį. Vėl bloga vieta. Mašinos stoja, bet važiuoja ne ten kur reikia. Suvokiu, kad reik tranzuoti on ramp (ties įvažiavimu į greitkelį), bet taip pat žinau, kad taip galiu pakliūti į policijos akiratį. Nusibosta kalbėtis su vairuotojais, važiuojančiais ne ten kur reik, tad pasiprašau pavežama tą pusę kilometro iki rampos (iki jos net eiti pėstiesiems draudžiama). Atsistoju, pradedu tranzuoti ir tikiuosi, kad kuo greičiau sustos reikiama mašina, o ne valstijų pareigūnai. Furistas, pora mašinų- vėl keliauja ne ten kur reik, bet galiausiai sustoja tinkama mašina！
Laukite tęsinio…
p.s. Mama, nesinervinkite 
Comments are closed.