*12:00 p.m ( liko 450 km)*
Galiausiai judu rytų kryptimi naujumu kvepiančioje mašinoje su standartiškai atrodančiu amerikiečiu. Kelias neprailgo, nes visą laiką įdomiai praplepėjom tokiomis temomis, kaip busimieji prezidento rinkimai, politines partijas ir Obamos vykdomą politiką. Regis mano „apsiskaitymas“ ir domėjimas daugybe dalykų, man išties labai padeda su visais vairuotojais atrasti kažkokią pokalbio temą. O taip pat betranzuojant sužinau ir išmokstu dar daugiau dalykų. Deja jis keliavo į pietus, tad teko mūsų diskusijas prie alaus butelio (tie amerikiečiai tikrai turi daugybę įstatymų, kurių nesilaiko) nutraukti. Gavus porą butelaičių kelionei (vandens tai neturėjau, tad bent taip troškulį malšinau, nors alaus ir nemėgstu), supratau, kad vėl teks spręsti dilemą: rizikuoti ir tranzuoti prie greitkelio įvažiavimo kasų ar vėl bandyt šalimais vingiuojantį kelią.
Bandau kasas, tačiau tolumoje matau valstijų pareigūno mašiną, tad nusprendžiu baigti tai daryt ir dingti jam iš akiračio. Einu kuo toliau nuo greitkelio link užkandinių, tačiau girdžiu šūksnį prieit. Atsigręžiu. Kažkoks vietinis darbuotojas, meksikietiškos kilmės, o šalia jo… pareigūnas. Pastarasis tik paprašė netranzuot prie kasų, o eit į vietinį kelią… Ir žinoma, elgtis atsargiai. Nurodė, kad artimiausiu keliu nepasieksiu savo tikslo (greitkelio poilsio zonos), nes ten tiltą remontuoja, tad negalėsiu juo pasinaudot. Jo siūlymas -daryt kelių mylių lanką. Laiko tokiems pasivaikščiojimams neturėjau ir taip daugybę laiko praradau. Nusprendžiau eit trumpiausiu keliu ir pasiderėti su kelio darbininkais, kad leistų pereiti per tiltą. O remontavo tą tiltuką išties rimtai ir pereit neleido. Tad nusprendžiau perbristi upę. Na ir perbridau, o užlipus atgal į kelią buvau sutikta darbininkų nuostabos pilnų šūksnių „Tu ką, bridai?“ „ –O kas beliko, jei jūsų kolega kitoje pusėje man neleido pereiti tilto karkasu“
Keliavau toliau, saulė kaitino kaip niekad. Pasigavau mašiną ir pasiekiau tą poilsio zoną. Šįkart nedvejojau, žinojau, kad reik veikt greit. Nusprendžiau eit tiesiai prie išvažiavimo iš poilsio zonos į greitkelį ir stabdyt mašinas ten.
-Piliausi degalus, kai pamačiau tave žingsniuojant prie greitkelio. Niekaip negalėjau suvokti, ką tu ten ruošiesi daryti. Akimirką suabejojau, negi tu ten tranzuoti bandysi ir kai pamačiau, kad pakelei nykštį, likau apstulbintas. Niekad nesu paėmęs tranzuotojo. Niekad. Bet tu pribloškei mane savo drąsa būdama patrauklia mergina keliauti tokiu būdu.
– Man garbė, kad aš esu pirmas žmogus, kuri esate paėmęs. Iš pradžių tiesiog džiaugiausi, kad pagaliau gausiu ilgą pavėžėjimą, dabar džiaugiuosi, kad pastūmėjau žmogų padaryt kažką pirmą kartą. Mano šalyje mes turime pasakymą „Esi jaunas, kol turi pirmų kartų“.
Su tuo vyru, kuris dirba vadybininku “Music and Arts” parduotuvėse visus tuos 80 kilometrų be perstojo šnekėjom. Pasirodo turi draugą lietuvį… tiksliau lietuviškos kilmės. Tad aiškint, kur mano gimtinė yra nereikėjo. Edwardas, 40-etis vyras, kuris pastaraisiais metais bando keisti kažką savo gyvenime. Šeimos nėra, tik darbas, kuris jam išties patinka. Tačiau pradėjo fotografija užsiimti, kas jam didžiulis iššūkis. Pasakojo, kaip jam buvo sunku pirmąkart būti pakviestam fotografuoti koncerto.
– Kaip tu nebijai tranzuoti?
– Kartais man atrodo, kad išties kažkas mano galvoje veikia “kitaip”. Tad stengiuosi tiesiog galvoti, kad viskas bus gerai ir tikėti žmonių gerumu. Visi bendradarbiai man sakė, kad aš mirsiu, jei taip elgsiuosi, nes serijiniai žudikai buvo “išrasti” būtent čia.
-Jie teisus. Bet aš tam neturiu laiko. Tokius dalykus reik planuoti, o vėliau viską valyti… Šita mašina mano darbovietės. Įsivaizduoji, kiek laiko tektų kraujo dėmės valyt? O vėliau dar mąstyt kur kūną padėt. Ne, man per daug organizavimo detalių ir per daug streso tokiems dalykams.
*15:00 p.m (liko 320km)*
Po smagaus pasivažinėjimo, galiausiai pasiekiau Syracuzus ir svarbiausia ištrūkau iš I-90 greitkelio. Nuteikiau save, kad pusė kelionės buvo išties… sunki ir lėta, bet kita pusė bus žymiai sėkmingesnė. Pasigavus mašiną, truputėli pavažiavau iki geresnės vietos prie I-81 greitkelio ir nusprendžiau tranzuoti on ramp, kur šiaip nelabai galima, bet ten buvo daug vietos sustojimui. Mašinos lekia, aš stoviu ir matau, kaip už kampo išsuka… policijos mašina. Sustoja šalia manęs, nuleidžia langą. Aš gyliai įkvepiu, nutaisau kuo žavesnę šypseną ir “kačiukišką žvilgnį” ir pradedu išsisukinėt nuo baudos… “Sveiki pareigūne… Čia negalima tranzuoti? (blink, blink) Išties? Aš iš Europos, ten tranzuoti galima, kur tik nori… Aš išties nežinojau to… (blink, blink) Aš galiu eiti į vietinį kelią… Ir ten negalima? Bet aš skaičiau… ” Galiausiai pareigūnas nusprendžia, kad jam tas pats ir pasako, kad po 15 minučių grįš ir manęs čia turėtų nebebūti, kitaip gaunu baudą.
Ačiū Dievui, sustoja senukas, kuris mane pamėtėjo dešimt kilometrų. Tačiau jis buvo labai griežtas “Tu ką, nori būti išprievartauta?”. Likusi vėl kelyje, nusprendžiau neberizikuoti turėt reikalų su policiją tad pusvalandį ėjau tolyn nuo greitkelio prie vietinio kelio… Saulė pradėjo darytis ne tokia kaitri. Supratau, kad prasideda lenktynės su artėjančia tamsa.
Comments are closed.