*17:00 (liko 250km)*
Lėtai judu pirmyn. Labai lėtai. Mašinos mane paveža po dešimt kilometrų ir tada man jas vėl tenka keisti.Tačiau prieš tai pereinu miestukus nuo vieno galo iki kito. Kiekvieną kartą išlipus jaučiu skausmą blauzdose. Visgi visą dieną ant kojų numinta daugybę mylių… Mašinos stoja greit, nes pasak vairuotojų ir mano buvusio hosterio esu tobula baltoji „Patraukli mergina su šviesiais plaukais, mėlynomis akimis, šviesia oda (o taip gi bandžiau įdegti…)“ Taip ekstremaliai keliaudama džiaugiuosi, kad nesu smulki ir esu žymiai stipresne nei buvau prieš atvykstant čia. Tad manau, nekeliu vairuotojams įspūdžio, kad esu silpna fiziškai, o tai tam tikras saugumo garantas. Kitas mano garantas yra “Amerika”. Aš žmonėmis pasitikiu, bet prieš mėnesį gavau dovaną iš vieno vietinio redneck‘o, kurią taip ir pavadinau- „Amerika“. Turėjau prižadėti, kad keliaudama visad ją turėsiu šalia. Tikiuos, kad niekad to super aštraus peilio neteks panaudoti, bet jei bus situacija, kurios tikrai nelaukiu, džiaugsiuosi turėdama tokį daiktą. Kai keliauji tai labai praktiškas įrankis. Tai kinietiškas lazdeles pasidaryt iš krūmo, tai obuolį perpjaut, tai dar ką nors.
Lėtai, lėtai judu. Suvokiu, kad turiu greit gauti išties gerą pavėžėjimą, nes bijau iki 21:00 nespėti grįžti. O tai reiškia tranzavimą tamsoje. To tikrai nenoriu. Tai mano asmeninėse tranzavimo taisyklėse. Esu sulaužius tik kartą, per autostopo varžybas. Čia Amerikoje ir ir taip čia ant krašto vaikštinėju, nes nuo ten geriau matosi visas vaizdas 
Žinau, kad liko apie 200 km ir mažiau nei 4 valandos dienos šviesos. Nejuokinga, kai kiekvienas vairuotojas važiuoja iki kito artimiausio miestuko. Pirmąkart atsisakau vaikinuko pagalbos, nes jis važiuoja tik mylią. Tiesiog turiu jausmą, kad šįkart reik likti prie kelio. Galiausiai sustoja didelis furgonas, pro langą matau didelį, grėsmingai atrodantį vyrą, bet atidarius durelės pamatau šalia jo… kūdikį. Kirkindama Meisoniuką, su Džeiku daug kalbėjom apie tikėjimą. Aš nebesu ateistė, nors taip maniau, būdama paauglė. Dabar negaliu netikėti kažkuo aukštesniu už save, nes jaučiu, kad mane kažkas globoja ten aukštai. Ir šį darbą daro išties gerai, atsižvelgus į tai, į kokius nuotykius pasileidžiu ir kokius nuostabiai gerus žmones sutinku. Džeikui labai patiko, kai pasakiau, kad man malda, tai padėka už tai ką man suteikia gyvenimas ir pasaulis. Prašau tik to, kad nesustotų tai daryti. Mano maldos yra kitokios, tai panašiau į pasikalbėjimą su aplinka, kreipiantis nežinomu adresu, bet tai veikia. Džeikas man pasiūlo keliauti ne į Watertown ir vėliau į rytus, o iškart bandyt sukti į rytus ir taip sutaupyti valandą kelio. Nusprendžiu daryti, taip kaip jis sako. Nubraižęs man žemėlapį, davęs telefono numerį „Jei įstrigsi, paprašai bet kokio žmogaus telefono ir skambini man, atvažiuosiu tavęs pasiimt ir pernakvosi pas mane“ir peržegnojęs, paprašęs Dievo, kad laimingai grįžčiau namo, vėl likau kelyje. Pradedu vėl tranzuoti tikėdamasi, kad jo nurodytas kelias bus geras ir nereikės kas pora mylių keisti mašinos. Neilgai laukus sustoja mašina, kuri keliauja būtent ten kur reikia, apie 20 mylių (kas tą dieną yra daug man). Didelė moteris už vairo iškart man įgrūda viena iš sūrainių į rankas „Vakarienė yra pati geriausia, kai yra pasidalinta“. Pajaučiau kokia išties esu aš alkana. Visą dieną kelyje, po pusryčių tik vaisvandeniais ir alumi gyvenau.
Kažkas didelis juodmargių fanas viename iš pereitų miestukų…
Vėl keliu nykštį viršun. Suprantu, kad jau beveik pusė 8… Pradedu melstis, bet tai nutraukia sustojusi mašina. Keliauja į ten kur reikia, tad džiaugiuosi, kad pajudėsiu dar 20 mylių ir pasieksiu paskutinį kelią, kurio jau nebereikęs keisti, tačiau bus likę 120 km iki mano namų. Kaip ir su visais vairuotojais išsiplepu tiek, kad laikas neprailgsta. Džiaugiuosi, kad spaudžia iki dugno, nes kiekvienąkart žvilgtelėjusi į saulę ją matau vis žemiau ir žemiau. Paveža keliomis myliomis daugiau ir aš lieku miške…
*20:00 (liko 120 km)*
Liko valanda iki tol, kol saulė pasislėps už horizonto. Einu mišku. Jokių namų, nieko. Tik miškas ir aš. Saulė pasislepia už medžių ir prasideda pilkšvas vakaras, o tik kas 5 minutes pravažiuoja po vieną mašiną. Suprantu, kad metas jaudintis. Visą dieną sau to neleidau, nes tikėjau, kad stebuklingai pasigausiu išties gerą mašiną, bet to taip ir nesulaukiau. Pradedu melstis, kad viskas pasibaigtų geruoju, kad kambariokė nemirtų iš baimės, nes prižadėjau jai grįžti iki tamsos, kad netektų miegoti tame miške, o jei jau teks, kaip labai smarkiai tikėtina, manęs neužpultų kokie gyvūnai. Labiausiai bijojau jų, nes tose miškuose ne tik burundukai su elniai bėgioja, bet ir meškėnai, lapės, vilkai ir… deja meškos. Einu, meldžiuosi ir žadu tiems, aukščiau, kad jei man padės kaip kad padėdavo visad ir toliau gyvensiu pagal jų dėsnius ir skirsiu savo laiką daugiau kitiems žmonėms, nei sau.
Mašinų šviesos pradėjo spigint į akis. Dar viena mašina ir nusprendžiu lįst į mišką ieškoti, kur galėčiau praleisti naktį. Pastebiu kad už 20 metrų už manęs sustoja mašina. Negaliu patikėt, bėgu prie jų ir tik atidarius dureles, girdžiu klausimą:
– Ar tu nesveiko proto?
– Labai įmanoma, jei dabar esu miške. Gal važiuojat link Tupper Lake
– Kur tai yra? Mes į Lake Placid keliaujam (15 km nuo mano namų)
– Regis jūs ką tik išgelbėjote mane nuo miegojimo miške.
Šis vairuotojas su trimis vaikais gale tikrai buvo ne iš tų, kurie ima tranzuotojus. Labai įtariai į mane žiūrėjo, bet įsikalbėjus pamatė, kad protas mano sveikas, tik esu labai avantiūristė. Visą kelią (100 km！） diskutavome apie VISKĄ. Tačiau netyčia leptelėjau apie savo nusistebėjimą, kad Amerikoje daugiau valstijų pripažįsta marihuanos vartojimą nei homoseksualų partnerystę. Tai buvo klaida, nes pusvalandį man aiškino, kad tokie santykiai yra grynas paradoksas ir net neverta šaliai apie tai net svarstyt… Laikiau liežuvį už dantų, nes man reikėjo nusigauti iki vietos ir jaučiau padėka šiam žmogui išgelbėjusiam mane. Tad vis bandžiau kaip nors pakeisti temą.
Galiausiai pasiekiau 22:00 Lake Placid galą. Supratau, kad dabar tranzuosiu visiškoje tamsoje, bet neturėjau kitos išeities, nes buvo likę tiek nedaug. Tik pakėliau nykštį ir iškart sustojo moteris, kuri prisipažino, kad jau ir taip man norėjo sustoti ir paklausti ar nereik pavėžėjimo. Kai papasakojau kokią kelionę apturėjau tą dieną ji tik pagyrė mane už mano drąsą ir ryžtą gyventi taip įsimintinai. Jos sesuo po visą Europą taip keliavo ir turėjo įspūdingų nuotykių. Kristi mane atvežė iki pat mano darbovietės-namų ir išlipus iš mašinos man buvo sunku patikėt, kad PAGALIAU pavyko pasiekti tikslą. 14 valandų tranzavimo, 17 mašinų, daugiau nei 20 kilometrų nueita pėsčiomis, du pokalbiai su policija, vienas bridimas upe, keli litrai vandens, alaus ir vakarienė gauta iš nepažįstamų gerų žmonių.
Įspūdinga kelionė ir išties didelis iššūkis man, kuris dar kartą sustiprino mano tikėjimą žmonių gerumu ir aukštesnėmis galiomis saugančiomis mane.
Comments are closed.