Dar ryškiai žalia, tačiau kiekviena diena kvepia artėjančiu rudeniu
– O Dieve tu mano!- perbalusiu veidu sušunku užversdama galvą viršun.
– Kas atsitiko? Ar viskas gerai?- teiraujasi amerikietė kolegė.
– Tu tik pažiūrėk,- rodau pirštu viršun į medžių viršūnes.
– Į ką?
-Lapai. Jie jau pradėjo keisti spalvą
Nuo tos dienos matau vis daugiau geltonėjančių/raudonėjančių ir lėtai krentančių lapų. Tai tas niekšas- artėjantis ruduo.
Nemėgstu to metų sezono. Jis man siejasi su šlapiomis kojomis, sloga, augančiais kilogramais, tamsiais vakarais ir svarbiausia- rudenine depresija. Aš myliu savo gyvenimą ir kiekvieną dieną tai kartoju, tačiau rudenį tą meilė būna nublėsta nenustatytam laiko tarpui. Liūdesio banga mane partrenkia ant žemės ir spardo su dideliausiu pasitenkinimu. Tokia kankynė tęsiasi kol visiems išsiburbu, nupaišau kelis kraupius piešinius ir susiėmusi nusprendžiu, kad tai iššūkis ir pradedu šypsotis tiesiai tam šunsnukiui rudeniui į veidą ir jaustis laiminga. Kartais tenka vaidinti, kad taip jaučiuosi, bet galiausiai tai tampa tikrove (arba vaidinu taip gerai, kad save apgaunu).
Kai buvau paauglė ši kova su rudenio liūdesiu tęsdavosi mėnesių mėnesiais. Tiek ašarų pralieta, kad turbūt dėl to, dabar visai neverkiu jau pora metų (išimtys: kartą iš laimės, kartą, kad sesuo išvažiavo). Prancūzijoje kova tęsėsi 4 mėnesius, o praėjusiais metai- tik pusantros savaitės.
Štai todėl rudens nemėgstu, o tie lapai rodo, kad jis kūdikio žingsneliais ateina.
Tačiau šiais metais dar blogiau. Aš juk atkeliauju pas jį, į jo glėbį Lietuvoje.
Comments are closed.