Kažkur virš Atlanto vandenyno, mąstant apie tai kokia nereali buvo mano vasara, dėkojant pasauliui už visur mane lydinčią sėkmę ir dar labiau už  tai, kad mano tikėjimas žmonių gera prigimtimi tik sustiprėjo, pradėjau verkti. Iš džiaugsmo, kad patyriau tiek daug nepažįstamųjų gėrio, nuostabių, neužmirštamų, ypatingų…