… po muziejaus su Pawel patraukėm į Centrinį parką, kuris pasak jo yra tikroji NY širdis ir yra nuostabiausia vieta šiame mieste. Jis buvo teisus. Tai didžiulis parkas, kuriame pagaliau jauti, kad tau netrūksta erdvės. Šen bei ten žmonės sportuoja, gulinėja, piknikauja, paišo, šoka, dainuoja, glaustosi, bučiuojasi, maitina voveres… Į tą parką aš vis grįždavau ir grįždavau. Vieną dieną atradau gražiausią, kokį tik esu mačiusi fontaną, į kurį aš žinoma įlipau. Kitąkart papietavau ant didžiulio akmens kartu su savo kompanionais lenkais. Vieną vakarą kartu su jais ten pasiklydome. O vieną naktį… Bet geriau apie viską iš eilės.
Vėliau susitikome su dar viena lenkaite, kuri buvo Pawel pažįstama ir kurią taip pat nusprendė priimti jo CS hosteris. Tik susipažinusi, turėjau su jais išsiskirti, nes mano hosteris Christianas organizavo vakarėlį namuose. Nekantravau susitikti su Giani, kurio buvau nemačiusi ištisus metus ir išties net nemaniau, kad dar gyvenime sutiksiu.
Grįžusi į Bruklyną, radau namus tuščius, bet netrukus grįžo Christianas su draugeliu ir maišu vaisių bei alkoholio. Kadangi moters vieta virtuvėje vaikinus nuvariau nuo stalo, kur jie kaip karvėm pjaustė vaisius. Tai ką pagaminome, buvo labiau ne punšas, bet lenkiška sangria- vaisiai užpilti degtine. Tą vakarą tai visiems buvo labai klastingas desertas, ypač kai visas alkoholis įsigėrę į vaisių gabaliukus.
Į vakarėlį sugužėjo daugybė CS bendruomenės narių. Amerikiečiai, vokietaitės, australė, graikas (kuris atsinešė gabalą kumpio ir antrą valandą nakties visiems gamino hamburgerius)… Mergina vardu Ana jau žinojo, kad aš busiu pas Christianą tai tik įėjusi iškart mane sesute pradėjo vadinti. Pasirodo, ne tik mes latvius braliukais vadinam, bet ir jie mus artimais laiko. Ir žinoma, galiausiai atėjo Gianis, kurio po tos išties girtos praėjusios vasaros nakties Varšuvoje nebuvau mačiusi ir net nemaniau, kad dar kada pamatysiu. Mes negalėjome patikėti, kad vėl susitikome ir šįkart net visai kitame žemyne. Spėliojome, kur kitąkart susitiksime. Aš spėju, kad Pietų Amerikoje. Jis po poros metų grįš į savo šalį- Čilę, o aš dabar kaip tik pradedu mokytis ispanų kalbos, tam, kad galėčiau laisviau bastytis po Pietų Ameriką, į kurią tikrai nukeliausiu per ateinantį dešimtmetį.
Man amerikiečių vakarėliai nelabai patinka, nes jie sėdi, plepa ir geria. Trūksta veiksmo, trūksta šokių! Visą naktį jie vis lipo ant stogo parūkyti, bet šią vasarą aš retai į rankas imdavau cigaretę, tai tik pirmus kartus užbėgau viršun pasižiūrėti, kaip atrodo naktinis Bruklynas ir daugiau ten neužtrukau. Kažkuriuo momentu, supratau, kad dalis vakarėlio dalyvių užtrūko ilgiau ant to stogo. Pasiėmusi vyno taurę nuėjau pažiūrėt kas atsitiko. Tik žengus žingsnį ant stogo, australė Chantal man šūktelėjo, kad leisčiausi žemyn jų palaukt. Aš nedelsdama apsisukau ir nulipau greit žemyn, nes ant stogo be jų išvydau stovinčius policijos pareigūnus. Po 10 minučių visi supykę grįžo atgal, nes gavo baudos kvitus už buvimą ant stogo. Eilinį kartą man pasisekė. Vakaro metu buvo įdomu su visais plepėti apie keliones, apie mano drąsą tranzuoti po NY valstiją, apie keistus potyrius keliaujant ir apsistojant pas nepažįstamuosius…. Apie 4 valandą ryto pagaliau pradėjome tvarkytis ir išvariusi nuo savo sofos vieną iš vaikinų, nuėjau miegot.
Į fontanų kolekcionavimo žaidimą įtraukiau ir lenkaitę…
Pabudau po kelių valandų, nes turėjau keliauti į Botanikos sodus susitikti su savo draugeliais lenkais. Tas miestas išties gigantas, nes neužteko pusantros valandos keliavimo metro, kad iš Bruklino pasiekčiau Bronksą. Atsidūriau reikiamoje stotelėje, jau vėluodama 15 minučių. Tai buvo labai bloga situacija, nes juk aš neturėjau telefono pranešti, kad vėluosiu išties nepadoriai daug. Klaidžiodama aplink parką ir skubėdama prie Botanikos sodų, jau vėlavau pusvalandį, kai išgirdau, kažką bėgant iš paskos. Tai buvo Pawel, o paskui jį atlėkė jo draugė lenkaitė, kurios vardą labai greit pamiršau. Jie irgi vėlavo ir baiminosi, kad aš lūkuriuoju prie botanikos sodų, juos keikdama.
Botanikos sodai labai nesužavėjo, nors ir diena vaikščioti po juos buvo ideali. Pavasarį reikia lankytis tokiose vietose, nes po to, tiesiog viskas labai žalia… Pavasarį lankyti botanikos sodai Batumyje, Gruzijoje man pasirodė daug įspūdingesni. Kadangi nei vienam iš mūsų nebuvo labai įdomu tenais būti, nusprendėm keliauti į MOMA (modernaus meno muziejų). Ši idėja manęs labai nežavėjo, nes nesu to meno gerbėja, bet tai vienas geriausių muziejų pasaulyje ir man buvo siūloma galimybę jame apsilankyti nemokamai, tad nesiskundžiau ir nuvažiavome į MOMĄ.
Ir turi pasakyti, kad išties vertėjo. Dauguma eksponatų man nebuvo panašus į meną, kaip kad aš jį suprantu, tačiau buvo labai įdomu vaikštinėti ir bandyti suprasti visokius polakus, pikasus ir panašiai. Deja muziejus užsidarė apie penktą valandą popiet, tad nespėjome visko apvaikščioti…
Tęsinys sekančiame įraše…
