Bevakarieniaujant Centriniame parke sumanėm, kad reik šiąnakt patyrinėti naktinį New York. Aš turėjau apsistoti šalia Harlem esančiame Washington Heights rajone, kurį nuo Bronkso skiria Harlem upė. Tad susitarėm, kad grįžtam pas savo hosterius, pasiimam juos eiti kartu su mumis ir susitinkam pusė vienuoliktos vakare ant tilto jungiančio mūsų rajonus.
Grįžus pas Diego ir pristačius jam mūsų idėja, pamačiau, kaip pasikeitė jo veidas. Jis nemanė, kad tai išties gera mintis: „Kai sutemsta, aš net neišeinu į gatvę. Tai pavojingiausias rajonas New York, čia fiksuojamas didžiausias nusikalstamumo lygis, o ypač užpuolimų…“ Jei ne tas mano naivus, bet labai stiprus tikėjimas žmonių gera prigimti ir tai, kad visą vasarą net nebuvo akimirkos, kad būtų tekę suabejoti dėl to, turbūt tada būčiau pradėjusi mąstyti ir galiausiai konstatuočiau išvadą, kad tikrai geriau man niekur neeiti. Bet… aš buvau apimta tos euforijos, kad pasaulis mane myli ir nusprendžiau tai patikrinti, eidama susitikti su lenkais viena.
Parašius žinutę iš savo hosterio telefono, kad busiu ant tilto laiku, tačiau nepaminėjus, kad ateinu viena, užsidėjau didžiausią iš turimų tamsių džemperių (deja su ilgu sijonu, nes kelnių neturėjau), paslėpiau susirišdama savo šviesius plaukus ir tikėdama, kad viskas bus gerai, išėjau į pavojingiausią rajoną. Reikėjo pereiti apie 10 kvartalų, kad pasiekčiau tiltą. Nuleidus galvą žemyn ir tikėdamasi, kad niekas manęs nepastebės skubėjau per gatves link to tilto. Buvo nejauku, bet stengiausi apie tai negalvoti. Ignoravusi visokias replikas, tokias kaip „Ei, mergaitė, kur eini“, „Labas mergyt“, jau buvau netoli tilto, kai supratau, kad turiu du pasirinkimus. Arba turiu eiti požemine pėsčiųjų perėja, kuri atrodė labai tamsi, arba perlipti apsaugos barjerą ir eiti greitkelių iki tilto, kur mašinos lekia nežmonišku greičiu. Taigi, pasirinkimas tarp išprievartavimo ir suvažinėjimo. Pasirinkau pastarąjį. Perlipau barjerą, save drąsindama, kad visą vasarą praleido vaikščiodama šalia važiuojančių mašinų ir kuo skubiau pasiekiau tiltą. Nuo jo atsivėrė nuostabus vaizdas, tačiau labai akivaizdžiai nesiviešinau ant jo, kad ir tiems keliems praeiviams, tad stengiausi tiesiog lūkuriuoti įsirėmusi į nišą. Supratau, kad lenkai vėluoja. Šįkart turėjau laikrodį, nes Pawel, išgirdęs, kad keliauju be jo, man padovanojo. Laikas slinko, o jų kaip nėr, taip nėr. Telefono neturėjau, tad negalėjau pasiteirauti, kas atsitiko. Jau buvo 11 valanda, kai nusprendžiau grįžti atgal pas hosterį, manydama, kad gal jie persigalvojo ar kažkas atsitiko. Vėl 10 kvartalų per rajoną, kuriame turbūt esu vienintelė baltoji. Svarbiausia tokiose situacijose nemąstyti, nes blogos mintis gali pritraukti išties kažką blogo. Grįžus pamačiau, kad Diego jau juokias iš manęs, nes rodos, gavau žinučių. Pasirodo, kai tik išėjau, tie lenkai parašė, kad susitiktume pusvalandžiu vėliau, o paskui klausinėjo, kur aš jau esu. Jiems atrašiau, kad buvau išėjusi be hosterio, tad prasilenkėm. Kitą dieną, kai galiausiai susitikome (naktinio žygio neleido man kartot), jie sakė, negalėję patikėt, kad būsiu nusprendusi eiti viena. Kai jiems papasakojau, kad dažnokai šią vasarą atsidurdavau iš pažiūros pavojingose situacijoje, jie mane apibūdino, kažkokia lenkiška patarle, kuri skambėtų taip „Žiopla, bet sėkmės mylima“. Taip pat neslėpdami jie vadino mane trenkta, bet būtent dėl to jiems ir patikau.
Pernakvojus pas Diego, kuris buvo tikras džentelmenas ir miegojo ant grindų užleidęs man savo lovą, išskuodžiau kartu su lenkais tyrinėti žemutinį Bruklyną. Tai buvo lenkaitės jau paskutinės valandos New York, nes turėjo vakarop skristi atgal į Varšuvą. Kaip visad mūsų susitikimas buvo komplikuotas (gal išties reik telefoną įsigyt kai keliauju :D), bet galiausiai vaikštinėjom po žymiąją Wall street, bandėm pasiekti buvusio Pasaulio Prekybos centro vietą, tačiau žmonių buvo daugybė, tad nusprendėm keliauti ant Bruklyno tilto.
Kai galiausiai atsisveikinome su lenkaite, sumanėm su Pawel keliauti į Coney Island, kuri visiškai nėra sala, bet tai paplūdimis prie Atlanto Vandenyno. Po ilgos kelionės metro pasiekėm tą rajoną. Keista, kai iš miesto centro patenki į pajūrio kurortą primenančią vietą. New York išties ypatingas miestas. Pamatėm, kad paplūdimyje niekas nesimaudo, nes jis uždarytas, dėl didelių bangų… Tačiau, mes nusprendėm, kad tai nekliūtis. Greit persirengus, nulėkėm prie vandens. Sutarėm net netikrinti jo šaltumo, kad nepakeistų mūsų pasiryžimo. Sulaukėm kada iš po debesies išlindo saulė ir įbėgom į vandenį. Vanduo buvo šiltesnis nei manėm, o per bangas šokinėt išties ne taip jau pavojinga. Kartkartėmis išbėgdavom atgal ant smėlio, kad nuvaikytume žuvėdras nuo savo daiktų, o tada atgal į bangas. Saulei dingus, pradėjau šalti, tad maudynes baigėm.
Persirengę ir pradžiuvę ant suoliuko, mąstėm, kur būtų smagu nulėkt pavakarieniaut. Gal prie Laisvės Statulas? Kodėl gi ne. Šokom atgal į metro, nulėkėm prie kelto keliančio į Staten Island ir kol turistai persisvėrę per turėklus fotografavo vakarėjančiame fone New York centrą ir žymiąją ponią su degančiu deglu, mes sau smagiai vakarieniavome prisipirkę įvairiausių bandelių…
Tik nusikėlę į Staten Island, grįžome atgal į keltą ir šįkart jau ne alkani grožėjomės išties magiškai atrodančiais žiburiais mieste. Aš jau buvau bepradėdanti liūdėti, kad tai paskutinis mano vakaras, paskutinė naktis Amerikoje ir po 24 valandų būsiu jau kelyje atgal į Europą. Tada mums kilo beprotiška idėja „ Ypatingiausia vieta mums- Centrinis parkas… o jei būtent paskutinę naktį praleistume ten. Pamėginkime pernakvot ten.“ Be to, kad tai išties nelegalu (parkas uždaromas nuo 1 valandos po vidurnakčio ir tada pareigūnai gaudo visokius benamius ir išrašynėja baudas), pavojinga (gali kas nors apiplėšti ar užpulti), aš visad šalu nakvodama lauke, o taip pat tai ganėtinai nesuprantama, nes abu turėjome kur nakvoti, tačiau parkas skambėjo kaip iššūkis. Kaip tinkamiausia idėja pabaigti savo amerikietišką ir išties trenktą vasarą, įžymiausiame parke Amerikoje ir pasaulyje. Iššūkis priimtas:)
Comments are closed.