“-Aš žinau, kad tai skambės labai keistai, bet visa ši vasara buvo ne iš eilinių. Noriu paskutinę naktį pabaigti išties išskirtinai, tad… sumaniau nakvot Centriniame Parke. Gal gali paskolinti miegmaišį?”
Mano hosteris tą akimirką prarado visas viltis, kad gal vis dėl to esu normali. Ne, nesu. Priminęs, tai ką ir pati žinau, kad prisiimu sau didelę riziką, davė man miegmaišį ir paprašė grįžti gyvai. Kol prie parko įėjimo esančios Kristupo Kolumbo skulptūros laukiau Pawel, pamačiau vidutinio amžiaus moterį laikančią kartono gabalą su užrašu “Ar gali padėti? Aš alkana”. Iš kioskelio nupirkau arbatos sau ir jai karšto šokolado su bandelėmis. Su pardavėju įsišnekėjau, kad jis atvykęs iš Maroko. Tai šalis, kurioje pirmą kartą pradėjau keliauti pasitikėdama nepažįstamųjų gerumu. Nusprendžiau, kad tai geras ženklas prieš tokią avantiūrą, kaip “nakvynė Centriniame parke”, nes prieš 20 mėnesių turėjo savo sėkmingą marokietišką nuotykį.
Jau buvo beveik vidurnaktis, kai susitikome su Pawel ir patraukėm į parką ieškoti nakvynės vietos. Norėjome susirasti vietą iki 1 valandos, kai policija pradeda patruliuoti po parką ir išrašinėti baudas už buvimą ten, kur negalima būti. Visai netoli nuo parko krašto, atradome kalniuką, kuris nors iš šonų apšviestas, tačiau būnant ant jo tampi nematomas. Pawel patiesė palapinę, kad nuo žemės nepasiektų mūsų šaltis, aš apsidėjau visus turimus džemperius, įšokom į miegmaišius ir pradėjome savo nakvynę. Beplepant ir bežiūrint į žvaigždes pakeitusius dangoraižių šviesulius, pajautėm, kad kažkas vaikšto aplink. Neaiškus vyras vaikštinėjo apie dešimt metrų nuo mūsų ir rūkė žolę. Tai kėlė nejaukumą, nes jis vis nenuėjo, o ratais sukosi aplink mus. Galiausiai, kai policija pradėjo važinėti po parką (jų švyturėlių šviesos išdavinėjo juos), jis dingo. Pasidarė truputi ramiau. Toliau išties keistoje, tačiau labai ypatingoje aplinkoje dalinomės savo baimėmis, laimėmis ir svajonėmis vienas su kitu. Išgirdome, kad kažkas artėja prie mūsų. Prie akmens, esančio už kelių metrų prisėdo porelė, kuri garsiai plepėjo. Niekaip negalėjom suprasti, ko jie ten sėdi. Negi jie jaučiasi gerai sėdėdami šalia dviejų neaiškių tipų gulinčių miegmaišiuose? Mergina atsistojo ir pradėjo eiti link mūsų, kai pradėjo klykti… o mes juoktis. Pasirodo, jie mūsų nematė. Nuraminę mergina, kad mes šiaip keliautojų pora sugalvoję pernakvot čia, kartu pasijuokėm, kad sugebėjo mūsų nepastebėti, kai buvome už kokių trijų metrų. Jau buvo beveik trečia valanda, kai jau pradėjome išties snausti. Regis jau buvau bepradedanti kažką sapnuoti, kai pajaučiau ryškią, ryškią šviesą nukreipta man į veidą. Atsimerkus, supratau, kad patekome į rimtą bėdą. Šalia mūsų stovėjo… pareigūnas.
– Sveiki, pareigūne…- jau buvau pasiruoši rinktis daiktus…
– Ką čia veikiate?
– Mes keliautojų pora, nusprendėm romantiškai praleisti paskutinę naktį Amerikoje…- Pawel pradėjo jau teisintis, nors buvom susitarė, kad jei kas mus pagaus, aš bandysiu savo moterišką žavesį naudot. Tačiau tuo momentu galvoje sukosi tik mintis, kad paskutinę naktį galiausiai prisidirbau…
– Iš kur jūs esate?
– Aš iš Lenkijos, ji iš Lietuvos…
– Hmmm… Gerai vaikai, aš jūsų nemačiau. – besijuokdamas mums pasakė ir nuėjo prie kitų, netoliese su žibintais ir šunimis (!) bevaikčiojančių kolegų.
Kai jis nuėjo mes buvome be žado. Negalėjom patikėti, kad negavome baudos, kad mūsų neišvarė ir šiaip viskas baigėsi gerai. New York mieste baudas rašo išties labai greit ir ilgai nežaidžiant, o mes net labai nesistengdami jos negavome, nes… pasisekė? Pawel nusprendė, kad būčiau puikus talismanas, kaip kokia kiškio kojytė, kadangi esu labai mylima sėkmės. Po pareigūno vizito jautėmės ganėtinai saugiai ir galintys ilsėtis, tad galiausiai užmigau. Pabudau po trijų valandų, nes auštanti diena mane pradėjo šaldyti bei išgirdau triukšmą. Pasirodo, miestiečiai jau būriais lakstė po parką. Visa pasišiaušusi, nusprendžiau, kad geriausiai rytą būtų pradėti kava. Būtent jos išgėrimas Centriniame Parke, buvo vienas iš mano ilgojo gyvenimo iššūkių sąrašo. Tik rašydama tą punktą negalėjo įsivaizduoti, kad busiu pernakvojus tame parke prieš jį įvykdant.
Papusryčiavę prie Kristupo Kolumbo statulos, nuvažiavom pas Diego pasiimti mano daiktų, nes po kelių valandų, jau turėjau pradėti judėt link oro uosto. Užsukom į keletą suvenyrų parduotuvių, o tada patraukėm į dar vieną, išties išskirtinį parką High Lane. Jis įkurtas ant senų krovininių traukinių bėgių. Parkas ore, kurio plotis kokie tris metrai, o ilgis apie porą kilometrų. Tyliai vaikščiojom po tą parką, kartkartėmis vis vienas kitam primindami apie tai, kokią sėkmingą kvailystę praeitą naktį įvykdėm. Daug nekalbėjom, nes buvo gaila išsiskirti žinant, kad turbūt gyvenime nebepasimatysim. Tai toji „tamsioji“ keliavimo pusė. Sutinki daugybę žmonių, su kuriais praleidi nuostabų, neužmirštamą laiką, tačiau turi su jais išsiskirti ir turbūt niekad jau daugiau nebesusitikti. Iš visų savo dviejų metų dažno keliavimo, kuomet sutikau kelias dešimtys, jei ne daugiau, žmonių, kurie papildė mano gyvenimą ypatingomis akimirkomis, antrąkart sutikau tiktai …du.
Po parko patraukėm į metro stotį iš kurios turėjau keliauti į Newark stotį, o iš jos autobusu į oro uostą. Atsisveikinau su Pawel palinkėdama, kad jo didžioji kelionė, kuri tik prasidėjo, būtų pilna tokių akimirkų kai praėjusi naktis, o jis man pasakė, tai ką ir kartojo parke bežiūrint į New Yorko dangoraižių šviesas „Neabejok, tavo visas gyvenimas bus nuostabus“.
Comments are closed.