Išties nesuprantu, kas atsitiko šeštadienio vakarą, bet vis dar labai juokinga. Visgi tos 6 valandas ties autostrada turiu įvardinti, kaip labiausiai nevykusias per savo tranzavimo karjerą. Nevykusias, bet labai linksmas.
O viskas prasidėjo taip… Bandau išmokti ispanų ir turkų kalbas, o tam kad būtų daugiau motyvacijos, susiradau du vaikinukus, kurie mane moko savų kalbų, o aš juos lietuvių. Su ispanų jau turėjome net kelias pamokas, o turką susiradau tik praėjusią savaitę. Per pirmąją mūsų pamoką įsikalbėjom, kad jam trūksta nuotykių, pabėgimų iš rutinos… O aš juk profesionalė tame, tad pasiūliau savaitgalį su manimi tranzuoti į Nidą, kurią išties verta pamatyti.
Man reik pasimokyti iš savo klaidų, kad vėlai geriau nepradėt tranzuoti, nes tai prie kapinių užstringu ar šiaip miške planuoti tenka nakvot... Kadangi Emre šeštadienį turėjo paskaitas (jis nuolatinis magistro studentas VU Ekonomikos fakultete), tad iš Vilniau centro link Gariūnų pajudėjome prieš penkias. Perlipę autostrados tvorą iš Maximos Bazės pusės, pradėjome tranzuoti. Ilgai netrūkus mus sustojo pavežėt vyras, kuris mus paliko kažkur šalia Kauno. Susiradę padorią mašinoms sustoti vietą, pradėjome tranzuot. Pradėjo tempti. Niekas nestojo. Praėjo dešimt, dvidešimt minučių… pusvalandis… valanda. Aš niekaip negalėjau suvokti, kas atsitiko. Negi per vasarą išnaudojau visą savo tranzavimo sėkmę? Iš pradžių nervinausi, kad ištempiau Emre iš patogaus Vilniaus į kažkokią šalikelę, tačiau jis dėl to visiškai nepriekaištavo. Atsidūrę tokioje situacijoje (naktį, šalia autostrados ir bandant desperatiškai kažką susistabdyti), turėjome progą išties išsikalbėti ir pažint vienas kitą. Praėjus dviem valandom, nusprendėm, kad reik pasiduoti ir vėl perlipus per autostrados tvorą, grįžti į Vilnių. Tačiau tai susistabdyti mašinos greit nepadėjo. Tiesiog iškelę nykštį ir burbėdami apie tai, kokie lietuviai yra nežmoniški, neturintis jokių krikščioniškų vertybių ir kad šį rudenį Lietuva mane vis labiau nuvilia, šiaip ne taip susistabdėm vieną vyruką ir nukeliavome truputėli arčiau Vilniaus. Atsidūrėm vidurį laukų, netoli Kaišiadorių. Eiti autostrada apie 10 valandą nakties, kai ji visiškai neapšviestą- nėr labai smagu. Tačiau buvo šilta ir kompanija buvo smagi, tad tiesiog mėgavausi, kad net Lietuvoje sugebėjau atsidurti neaiškioje situacijose.
Priėję apšviestą stotelę, ten susipažinome su bernioku iš Elektrėnų, kuris laukė autobuso. Nusistebėjęs, kaip mes čia naktimis tranzuojame ir ar nebijome (jei kiekvienąkart gaučiau po 5 litus už tokius klausimus…), toliau bandėm kažkaip tai grįžti atgal į Vilnių. Situacija darėsi iš vis juokinga, nes žinojau, jei negrįšime iki vidurnakčio, negalėsiu nakvoti savame bendrabutyje. Draugams skambint negaliu- gėda prisipažint… Tad jau planavome, kad teks man keliauti į Saulėtekį nakvot. Beplepant ištiesus nykštį, jau visiškai nebekreipėm į mašinas, kai išgirdome bernioką iš stotelės šaukiant “Jums gi sustojo!” . Negalėjau patikėti, kad galiausiai pasieksime Vilnių. O vairuotas pasirodė ypač plepus, tad kelias neprailgo. Tad grįžome į Vilnių dar iki vidurnakčio.
Tai vat, toks keistas vakaras trukęs apie 6 valandas. Vilnius-Kaunas- Vilnius su daugybe laukimo ir dar daugiau juoko ir kalbų 😀
Bet vis tiek nesuprantu, ko tos mašinos nestojo…
Comments are closed.