Nemėgstu rudens. Tampu liūdna, nebegaudau kiškių, burbu ir šypsausi ne dėl jausmo, o dėl to, kad reikia. Buvo sunku. Viskas vis nuvildavo. Nors užsiimu veikla, kuri suteikia man prasmingumo, bet vis nedžiugino.
paprotestuokime…
O nuvildavo daug kas.
* kad veiklos stringa
* kad trūksta bendraminčių
* kad trūksta motyvacijos studijoms
* kad vėl reikia elgtis kaip “Queen of the friendzone”, nes vyrai nesugeba būt su manimi tik draugais
* kad nepavyko tranzavimas
* kad tarakonai į kavą ryte įšoka
* kad rinkimai buvo tragikomediški
* kad pokalbiai su mama apie politiką vedė prie noro iššokti pro balkoną
* kad trūksta iššūkių ir staigmenų
Pirmoji magiška naktis kapinėse
Apie savo nedžiuginantį gyvenimą burbėjau ne vienam. Labai dėkoju tiems, kurie buvo kantrūs ir mane išklausė. Taip pat už tinkamai užduotus klausimus, kurie padėjo man pačiai sau atsakyti, kodėl liūdnas ruduo mane taip smarkiai laiko savo glėbyje. Ačiū jums.Padėjo.
Tada kai buvo blogiausia, nusprendžiau pasinaudoti tuo, ką man ne vienas kartojo. Sustoti planuot, pasiduoti atsitiktinumams, pasekti kiškį ir svarbiausia, būti atvirai.
Antroji magiška naktis. Nuspalvinkime Vilnių
…ir taip magiškai man baigėsi ruduo 
Comments are closed.