Kitą rytą, išsliūkinusios iš Adamo namų, nužygiavome iki greitkelio E18. Pasirodo, kad jis remontuojamas, tad geros vietos tranzavimui- nėra. Teko džiaugtis šokia tokia vietele iki žiedo ir ten tranzuot. Praėjus 5 minutėms nesėkmingam tranzavimui, jau buvome pasiryžusios keisti vietą, kai dar penkios mašinos mus pravažiuos. Pravažiavo.”-Na, dar šeštosios palaukiame”, “-Ne, ji tikrai nesustos. Labai jau greit važiuoja” . Sustojo. Vyriškis, neaiškiu vardu, kaip tik važiavo į Oslą ir labai norėjo kalbėtis. Kai tik jau pradėdavau snūduriuoti, jis laužyta anglų kalba “-Speak, speak, speak!”. Tai ir kalbėjau. Pasirodo, jis… turkas. Burba nusprendė, kad aš turiu kažkokį magnetą tos šalies piliečiams.
Pravažiavę daugybę tunelių (kaip tie norvegai per tas uolas tai padarė?), pasiekėme Oslo kraštą. Deja kalbusis turkas turėjo jau stoti, tad mums teko važiuoti autobusu iki centro. Mažiau nei per 15 minučių pasiekėme pačią miesto širdį (tarp kitko, autobuso bilietelis vienkartinis- 25lt). Laikas turistavimui! Oslas- gražus miestas, bet bent jau man, visi tie Europos…Vakarų pasaulio miestai atrodo panašūs. Senamiestis, tam tikra architektūra, parkai, skulptūros, bažnyčios…
Mūsų susirastas hostas gyveno pačiame, pačiame miesto cente- 10km nuo ten. Tačiau, mes tikrai nenorėjome mokėti už autobusą, tad pasiryžome nueiti iki ten. Burba, didžiuojuos tavimi, kad ėjai ir nuėjai, nors ir visus Oslo suoliukus teko nusėdėti, kartu su tavimi! Klaidžiodamos, kartais pasiklysdamos, tačiau šiaip ne taip atradome, kur gyvena mūsų hostas. Mažas butukas ir keistas žmogelis. Keistas ir kartais jautėmės nejaukiai, bet šįkart mes išties buvome benamės, tad džiaugėmės stogu virš galvos.
Labai anksti ryte pabudusios, vėl patraukėm į trasą. Nors mūsų skrydis turėjo būti vakare, tačiau nenorėjau rizikuoti ir pradėjome kelionę anksti, anksti… Internetas pasakė iš kur geriausia tranzuoti, nors prieš tai reikėjo susirasti kartono lapą ir nurodyti mūsų trokštamą kryptį. Vis dar buvome pačiame mieste, tad taip tiesiog efektyviau. Susišildžiusios brangia kava iš degalinės ir pasiruošusios tranzavimo priemonės, pakelėm nykščius viršun. Buvo šalta, o mašinos pralėkdavo palei mus laaaabai greit. Po kokių 15 minučių sustojo egiptietis taksistas, kuris pasiūlė mus nuvežti porą kilometrų į geresnę tranzavimui vietą. Ačiū jam! Tik ką paleistos, iškart išėjome atgal į kelią ir po akimirkos jau sustoja dar kita mašina. Šįkart Norvegas, kuris buvo labai įdomus. Pasakojo, kaip užaugo Afrikoje, bastėsi po pasaulį, studijavo Amerikoje… Su juo norėjosi kalbėtis ir kalbėtis, tačiau po dvidešimties kilometrų, jis turėjo išsukti iš kelio. Atsidūrėme toliau nuo civilizacijos. Vėl į kelią ir vėl neilgai trukus sekantį mašina-norvegas! Su juo kelionė neprailgo, nes žmogus daug kalbėjo ir daug pasakojo apie save (Kaip į Lietuvą medžioti traukė:)), o nuostabiausia, kad jis išsuko iš kelio ir mus atvežė iki pat oro uosto.
Tai buvo labai gerai… tačiau… mes atvykome į oro uostą per dvi valandas (120km). Buvome ten 10 valandą ryto, o skrydis 8 vakare. Ką veikt? Dar klaidžiotis aplink esančiais laukais, aplankyti Karmėlavos tipo miestuką ir (aš) toliau tvarkytis organizacinius renginių klausimus internetu. Tas oro uostas išties užkniso.
Nors ši kelionė buvo ganėtinai silpnoka iššūkiais, palyginus su kitomis šiais metais, tačiau ją vertėjo įgyvendinti, dėl…Burbos. Jai buvau ją pažadėjusi jau seniai, likau maloniai nustebinta, kad ji gali keliauti atsisakiusi komforto ir būti verta kelionių valkatos vardo (tik reikėtų išmokti greičiau vaikščioti…). Labiausiai, man patiko tai, ką pasakė kai lėtai ėjome nuo vieno miestuko link oro uosto… Kad vasarą manė, kad rūkau kažkokią neaiškią žolę ir dėl to vis rašau apie kažkokį kosminį nepažįstamų žmonių gerumą. Po šios kelionės ji suprato, ką gi aš turėjau omenyje!
