Jei ne tas skanus turkiškas maistas, gal nebūčiau įkliuvusi į šią kvailą situaciją, kuomet tenka slapstytis …
Viskas prasidėjo nuo tos arbatos bibliotekoje. Atrodė, juk taip miela, kad kažkas rūpinasi manimi. Kitąkart vidurnaktį atkeliavo karštas šokoladas į kambarį… Rodomas dėmesys, mane mokant žaisti biliardą… Ir vėliau, galiausiai gautas pažadas iš manęs, kad sekmadienį kažkur tai keliausiu su juo ir jo draugais. Aš tikrai maniau, kad tai tiesiog iš draugiškumo ir turkiško svetingumo!
Ahh, tas mano naivumas…
Įsireikalavau, kad su manimi būtų ir Janessa, mainų studentė iš Kanados, kuri tapo man labai gera drauge. Kai po penktadienio nakties linksminimosi Stambule ir pabėgimo nakvoti pas lenką Piotr, jau ryte keliavome namo, aš jai sakiau, kad daugiau šitoje šalyje nebegersiu, nes …. neverta. Per brangu, nelabai skanu, o pasilinksmint galiu ir blaiva. Už pigų butelį dengtinės teko pakloti 60lt!
Tik pasakyk, kad niekados nebegersi ir tas zapadlo dėsnis suveiks. Jau kitą dieną buvau tokia girta, kokia nebuvau jau metus. O viskas buvo taip…
Vakaras buvo nuostabus. Su mano gerbėju Temel ir jo du draugeliais nuvykome į nuostabią vietą uoste. Restoranėlis tokioje lauko palapinėje, labai malonūs šeimininkai, su kuriais Temel gyveno pirmus mokslo metus. Nuostabus maistas, rakės gurkšnojimas (SKANU!) ir futbolo žiūrėjimas. Futbolas yra šventas dalykas Turkijoje. Visi turi savo mėgstamą komanda, o lažintis išties populiaru. Temel buvo pastatęs už vieną komandą 1,500lt, tad pirmąkart gyvenime futbolo žiūrėjimas man buvo toks įdomus užsiėmimas. Aš ir šūkavau, ir meldžiaus, ir keikiaus, ir galiausiai, paskutinę minutę, komanda už kurią buvo pastatyti pinigai, įmušė lemtingą įvartį! Va čia tai buvo adrenalino! Vakaras praėjo puikiai, tačiau mes sugalvojome atšvęsti pergalę ir laimėtus pinigus.
Nusipirkę didžiulį Smirnof butelį grįžome į bendrabutį, kur jis buvo ištuštintas nežmonišku greičiu. Turkai gerti nemoka. Nusitašė jie per 20 minučių ir iš džentelmeno Temel liko tik Temel. Oj, tas vaikinas buvo labai girtas ir man rodomą draugiškumą pakeitė įkyrus lindimas. Be to, kad jis nederamai komentavo mano išvaizda (kodėl mano krūtinė yra būtent tokio, ir ne kitokio dydžio…), tačiau taip pat agresyviai bandė mane pabučiuot. Aš nebuvau tiek girta, kad nesuprasčiau kas vyksta, tad kartu su Janessa iškart iškeliavome į savo kambarius.
“- Likit miegot čia…”
Kitą rytą (sunku rytą…) visą dieną mane persekiojo Temel ir jo draugeliai atsiprašinėdami dėl to, kas įvyko. Žinutės fb, telefone, skambučiai… Galiausiai sutikome, kad gausime “atsiprašymo vakarienę” (… tas turkiškas maistas toks skanus…). Iki vakarienės, kur tik eidavau, vis su tai vaikinais susidurdavau… Arba jie vis užeidavo pas mane į kambarį, arba nuėjus į merginų bendrabučio TV saloną juos ten surasdavau…
Vakare išvažiavome antrajai vakarienei. Suprantu, kad nereikėjo važiuoti, bet aš ir Janessa labai mėgstame turkišką maistą ir ypač jei jis nemokamas. Kokią valandą vaikinai kalbėdami turkiškai važinėjo negalėdami nuspręsti kur gi vakarieniauti. Mūsų pasiūlymai būdavo ignoruojami, nors ir iš mandagumo pasiteiraudavo, ką gi norėtume valgyt… Galiausiai atradę vietą kur vakarieniauti, visą vakarą teko atsakinėti į jų klausimus iš naujo ir iš naujo, nes jie tiesiog nesuprasdavo mūsų atsakymų. Grįžę atgal į universiteto miestelį, greit su jais atsisveikinome ir patraukėme su kanadiete į bendrabučio laiptinę mergaitiškai pasikalbėt (ten sužinojau, kad vargšele, girta būdama pabučiavo Temel draugelį…). Beplepant išgirdome, kad kažkas mūsų klausosi. Pasirodo, vėl tie turkai atėjo pas mus… palinkėt labos nakties.
Kitą dieną vėl žinutės, skambučiai, pasiūlymai… Supratau, kad kažkas čia ne taip. Susisiekiau su buvusia studente iš Lietuvos ir išsiaiškinau, kad šitie vaikinai ir ją persekiojo… ir ganėtinai rimtai. Pasirodo, jie ant visų erazmusių bando laimę… Pasiteiravus vietinių turkių, išsiaiškinau, kad jie yra patys lipniausi vaikinai universitete, kuriuos įmanoma surasti. Ir visi man kartojo “Būkite kuo toliau nuo jų. Ignoruokite juos. Kitaip geruoju tai nesibaigs”
Fb žinutės, skambučiai, kvietimai… Ir taip kiekvieną dieną…
“Kodėl nenorite eiti niekur su mumis”, “Pasiilgom jūsų”, “Šiandien galvojau apie tave…”…
Sweety, Lovely, Darling…
Regis šiandien apsiramino. Gal suprato, kad mes nenorime su jais bendraut. Tikiuosi, nes kitaip reikės pasinaudot Erasmus vaikinų ir dar turkų draugelių pasiūlymų, kad jie nueis su jais pasikalbėt.
Na, bent jau pasimokiau, kad nemokamo maisto nebūna. Galiausiai už jį vis tiek tikisi gaut atlygį.
Gyveni ir mokaisi.
Comments are closed.