-Kokie jūsų planai savaitgaliui?
-Mes turime planų. Leisimės į nuotykius Justinos stiliumi.
Išties, nuotykių buvo nemažai. Nekantravau kartu su Janessa tranzuoti į Stambulą, couchsurfinti (dar vienas pirmas kartas jai) ir atrasti miestą savarankiškai, o ne aklai sekant paskui erasmusus…
Pirmiausia turėjome nutranzuoti iki Stambulo. Einant link jau mano seniai nužiūrėtos tranzavimo vietos, mus užkalbino autobuso stotelėje sėdintys studentai. Mūsų atsakymas, į jų pasiteiravimą, kur mes einame, juos labai nustebino. “-Juk čia Turkija. Netranzuokite, tai pavojinga!”. Janessa bandė juos nuraminti sakydama, kad aš profesionali tranzuotoja (…pajaučiau man ant pečių užgulusią atsakomybę, kad viskas turi būt gerai…). Tik pakėlus nykštį viršun, mašina iškart sustoja. Sėdant į mašiną ir matėm, kaip studentai su nuostaba veide bando įsižiūrėti į vairuotoją. Jis buvo malonūs vyriškis, nekalbantys angliškai, tačiau be problemų mus nuvežęs iki Stambulo. Dėl kalbos barjero, negalėjau su juo bendrauti, tačiau kelyje mąsčiau apie tai, kad dažnai kalbos ir nereik, jei tiesiog nori padėti kitam žmogui…
Kadangi tai buvo pirmas kartas, kai buvome be jokio vietinio, teko pačioms suktis aiškinantis kaip nuvykti iki Stambulo širdies, Taksim. Ilgas ėjimas, keltas, autobusas ir štai jau mes prie Galata bokšto laukėm pirmojo Janessos couchsurfing host’o. Tarik pasirinkau, ne tik dėl to, kad jis gyvena puikioje vietoje, bet ir todėl, kad jis amerikietis. Norėjosi pailsėti nuo turkų ir pabūt tarp kitos kultūros žmonių. Jo kambariokas airis Šons taip pat, kaip ir jis yra anglų kalbos mokytojai viename iš Stambulo universitetų. Tuo metų pas juos taip pat svečiavusi dvi jų pažįstamos, kurios atvyko iš New Jersey valstijos. Jei jums yra tekę matyti ar girdėti apie “Jersey Shore”, tai žinokite, jaučiausi lyg žiūrėčiau tą šou realybėje. Pusantros valandos užtrukdavo, kol pasiruošdavo išeiti į miestą. Miegojimas su makiažu. Plaukų tiesinimasis ir ryškus įdegis. Ir jų kalbėjimo stilius, ir drabužiai, ir pomėgiai… Ilgiau nei pora dienų su jomis negalėčiau išverti, nes tas paviršutiniškumas užknistų juodai, tačiau iki užknisimo, man tiesiog buvo labai įdomu, o šėlti su jomis iš vis nerealu.
Pradėjome nuo Montrael baro, kuris garsėja puikiais šotais, o savininkas šoko ant salo su didžiuliu sombrero ant galvos. Vėliau keliavome į Araf, kuriame šokom iki kojos pradėjo skaudėt. Tas klubas kažkuo primena vietas iš Dirty Dancinf filmų, kur skamba nuostabus lotynų ritmai, o poros šoka labai intymiai… Beat klubas nepatiko visiškai, nes ten ne tik nebuvo kuo kvėpuot, bet ir judėt neįmanoma. Ilgai nelaukė iškeliavome į Joker barą, kuris įžymus dėl tokio specialaus žalio gėrimo, o ir muzika neleido sustoti šokti, tas buvo labai smagu. Išskyrus tai, kad ten buvo kažkoks neaiškus vyrų/moterų santykis, nes mums šokant vis neaiškūs vaikinai aplink mus sukdavosi. Mums šokinėjant per barus, Stambulą plovė stiprus lietus. Paryčiais šokome į taksį ir grįžome namo, kur nuo nuovargio greit užmigome.
Sekančią dieną planavome žvalgytis po miestą, tačiau buvo labai, labai šalta ir nesustojant lijo. Tad dieną praleidome žaisdamos su vaikinais xbox’sų Tetrį, vis išeidamos pavalgyt skanaus turkiško maisto ir nusnūsdamos prieš išeinant vėl šiaušti per barus. Šįkart planavome susitikti ESN meeting point bare su saviškiais erasmusais, kurie labai jau mus spaudė pasišokti su jais. Tačiau ten nuvykusios, pamatėm, kad mūsiškių vis dar nėra, tad atradome “naujų draugų”. Deja, kai kurie iš tų “draugų” man jau antrą savaitę skambinėja norėdami susitikti. Kodėl daviau numerį? Nes vis šioks toks atlyginimas jiems už gėrimus, kuriuos statė. Kadangi esu sau pažadėjus išlaikyti savikontrolę, tad po dviejų alkoholinių gėrimų, vaikinai man statydavo… vandens. Tai juos labai stebino ir manau, nuvildavo, bet juk man tas pats. Tai juk dalis mano strategijos manipuliuoti turkų vyrais ir taip kerštauti už jų nederamas intencijas.
Taip gerai atsišokus nebuvau jau metų metus! Kai atvyko mūsiškiai, palikau “naujus draugus” ir apsistačiau save pažįstamais turkais , kad atšoktų nuo manęs kiti. Vėliau naktis buvo tęsiama Araf’e, kuris manau yra mano favoritas Stambule. Tačiau tame bare buvau netyčia pamėtus Janessa. Tai mane labai išgąsdino, nes ji buvo girta kaip tapkė. Priverčiau visus mūsų gerbėjus jos ieškoti ir galiausiai radome ją terasoje, žiūrinčią į Stambulo panoramą ir mąstančia apie tai, kas žmogui yra džiaugsmas. Aš tikrai ją labai, labai mėgstu, nes ji irgi trenkta kaip ir aš.
Pabudome mes ne Taksim, o visai kitoje Stambulo dalyje, nes naktį pratęsėme pas vieną iš draugių namuose. Man teko džiaugsmas pamiegoti 1.5 , o Janessai 3 valandas… Jaučiausi lyg sulaužyta, bet turėjome keliauti atgal į centrą pasiimti daiktus ir spėti į autobusą atgal į Šilę. Viskas būtų buvę visai gerai, bet mes įlipome į priešingą kryptimi važiuojantį autobusą ir nuvažiavome į… oro uostą. Norėjome nusižudyt. O vėliau, kai jau buvome teisinga kryptimi judančiame autobuse, troškome apiplėšti visus keleivius turinčius maisto, nes buvome nežmoniškai alkanos. Dėl savo žioplumo, mes blaškėmės apie 3 valandas neaiškiuose Stambulo rajonuose. Gyveni ir mokaisi.
Galiausiai grįžome į Taksim, grįžome pas Tarik (…ryte buvau gavus nuo jo žinutę “Merginos, jūs juk gyvos, taip?“…), susirinkome daiktus, greit pavalgėm ir vėl skubėjom su viltimi suspėti į autobusą atgal į Šilę. Spėjom ir universitetą pasiekėm miegodamos. Beprotiškas savaitgalis, po kurio miegojau 14 valandų!
