Mano Erasmus sukasi apie dvi temas: vyrus ir maistą. Tai ganėtinai juokinga, bet tai tiesa. Man labiausiai patinkantis dalykas Turkijoje yra maistas ir labiausiai nepakenčiamas- vyrai. Tačiau būtent pastarieji man suteikia galimybę mėgautis turkiška virtuve ir nebankrutuoti labiau nei, kad jau esu dabar.
Kadangi per pirmąjį mėnesį išmokau pamoką, kad turkai mane iš pirmo žvilgsnio vertina labai paviršutiniškai ir mano, kad gali labai lengvai mane nusitempti į lovą, pradėjau žaisti žaidimą. Priimu pakvietimus vakarieniauti, arbatas, kavas, gėrimus, jų norą užmokėti už taksį… O ką jie gauna? Nieko! Jų paviršutiniška viltis ir idėja, kad pavyks su manim dar tą patį vakarą permiegot būna sunaikinama.
Tačiau šiomis savaitėmis išmokau, kad tas, kas bėga, bus vejamasis. Atrodo, kad turkai dievina pačia sekimo idėją, labiau nei savo ego, tad palaužt juos nėra lengva. Jau pradedu ir pati pavargti nuo savo manipuliacijų ir žaidimų… Ir liūdna, kad bet koks draugiškumas iš vyriškos padermės turkų mane verčia iškart mąstyti apie tai, ko jie tikisi iš manęs.
>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>>><<<<<<<<<<<<<<<<<<<<<
Kasdien man vis skambina vienas advokatas (neminint kitų gerbėjų…). Kažkuriame klube susipažinau. Buvo pakankamai aukštas, kad galėčiau su juo šokti. Statė gėrimus, tad gavo mano numerį. Kadangi praėjusią savaitę teko važiuoti į Stambulą net du kartus, tad priėmiau jo vakarienės pasiūlymą antradienio vakarui. Prašmatni vakarienė, vėliau kokteilis bare su nuostabiu vaizdu į Stambulą… Jis labai ragino mane antram kokteiliui ar net keliauti su juo į šotų barą, bet aš sugebėjau vietoj to išsiderėti ledų kokteilį ir vaflių labai puikioje kepyklėlėje centre. Manipuliuoti vyrais išties lengva įjungus režimą “Naivuolė blondinė” ir jie darys tai, ką tu norėsi. Šiaip keista, bet jau ne vienas turkas man sakė, kad manyje mato kažkokį vaikiškumą, nekaltumą… “Why you look so innocent?” . Nes aš žaidžiu žaidimus tik iš nuobodulio, bet ištiesų esu labai gera mergaitė 
Tas advokatas netgi užmokėjo už taksį iki mano autobuso į Šilę, kad galėtų ilgiau pabūt su manimi. Ką jis už tai gavo ? “- Tu toks puikus draugas! Ačiū už puikų vakarą! Iki”
Ar išties viskas taip gražu? Jis buvo nuobodus, tad turėjau vaidinti susidomėjusią… Vėliau teko jam priminti, kad būtų džentelmenas, kuomet pradėjo nevaldyti rankų ir bandyt pabučiuot… Kaip kad sakiau, šitą žaidimą aš kontroliuoju, tad ir laimiu.
Tačiau galiausiai man atsibodo tai. Jaučiu, kad taip negalima daryt. Tai kas, kad tai kažkoks kerštas, bet vis tiek…jaučiu, kad tai neteisinga. Aš juk taip nesielgiu, tiesiog tas pyktis ant turkų mane privertė žaisti šias manipuliacijas. Pažadu nutraukti “free-dinner sessions” su vaikinais, kurie man net nepatinka. Taip pat tai noriu padaryt, nes mano didžioji meilė- maistas, mane pradėjo daryt didesne nei, kad esu. Su maistu neišsiskiriu visam laiku, tik šiuose santykiuose darysiu pertrauką.
Comments are closed.