Apleidau savo dienoraštį, nes įsimylėjau… Įsimylėjau, savo gyvenimą čia. Pilną siurprizų, įdomių ir gerų žmonių, bemiegių naktų, nuotykių ir pamokų.
Nors pradžioje vis kritikavau ir burbėjau dėl to, kaip mane čia viskas nervina ir su kokiais psichais tenka susidurti, bet dabar… Dabar ieškau galimybių čia likti. Likti ilgiau, nes ši šalis man kaip dėlionė ir dabar tik baigiau atvertinti detalės ir metas pradėti dėlioti visą paveikslą. Tačiau dviejų mėnesių tam tikrai neužteks…
Trumpai, kiek tai įmanoma ir deja praleidžiant daugybę detalių, kas įvyko per pastarąsias savaites.
Nebeišnaudojam vyrų…
Kelis kartus dar apturėjome nemokamas vakarienės, pavėžėjimus, bandymus mus nugirdyti, bet galiausiai nustojome išnaudoti turkus. Tiesiog nusibodo eikvoti savo laiką tiems turkams, kurie yra blogiausia savo kultūros atstovai. Jaučiamės jau perpratusios juos ir jau net nebeįdomu manipuliuoti jų instinktais. Dabar laiką praleidžiame su tais, kurie visgi tapo mūsų draugais ir nebando su mumis permiegot!
Atradau giminingą sielą…
Janessa ne tik pati geriausia mano kelionių kompanionė, bet taip pat mano sesuo. Kreipiamės į vieną kitą “my love” “my sister” “my soulmate“. Puiku keliauti dviese, nes neleidžiame nepatogiai tylai įsivyrauti ir linksminame vieną kitą. Manau, labai svarbu atrasti žmogų su kuriuos gali kalbėtis ir kalbėtis… Ir vis dar atrodo, kad dar ne viskas išsakyta. Su kiekviena mūsų kelione tampame artimesnės. Tiesiog būnant universitete, kasdien jaučiame norą susitikti ir išsikalbėti apie tai, kokie nuotykiai mus persekioja. Su Janessa tampame neišskiriamos. Iš šalies jau kai kam kyla abejonės apie mūsų draugystę Bet mums tas pats! Mūsų šeimos, vaikystė, paauglystė… tie keliai iki 19 metų buvo tokie skirtingi, ir kažkaip vėliau mūsų asmenybės tapo tokios panašios. Svajonės, aistros, norai, tikėjimas…n et šiurpu. Juokaujame, kad gal vaikystėje buvome išskirtos, nes jaučiamės kaip seserys ar tiesiog labai artimos giminingos sielos.
Couchsurfinu…
Mus svetingai jau porą kartų priėmė Stambule ir Sakarijoje. Apsistojant pas nepažįstamuosius, turime galimybę pažinti kitokius žmonės, iš visai skirtingų aplinkų. Jie mumis pasitiki, duoda raktus nuo namų, sodina prie bendro stalo ir dalinasi savo patirtimi, istorijomis, svajonėmis…Buvo labai smagu pagaliau pamatyti kažką daugiau nei tik Stambulas/Šilė iš pasibastyti po Sakariją. Šį miestą pasirinkau tiesiog dėl to, kad radau įdomų couchsurferio profilį, kuris numaniau, kad gali mane pamokyti daug apie tranzavimą. Buvau teisi! Nekantrauju vėl keliauti į mažesnius, tipiškesnius Turkijos miestukus, nes nors Stambulą dievinu, bet jis visgi nėra Turkija.
Tranzuoju…
Kaip ir maniau, tranzavimas Turkijoje kelia daugiau iššūkių nei kur kitur. Dėl kalbos, kurios labiau nemoku, nei moku, dėl blondinių šalia kelio įvaizdžio, dėl gąsdinimų, kad kažkas atsitiks. Tačiau, tikslą pasiekiame, o kelyje patyriame daug nuotykių. Teko važiuoti fūroje su kurdų (taip pat mokausi ir jų kalbos…), kiti vairuotojai mums įsodino į autobusą nupirkę bilietus, kad saugiai keliautume, o dar kiti mus pavaišino nuostabia vakariene (tačiau patys padaugino Rakės, tad Janessai teko vairuot)… Keliavimas tokiu būdų man suteikia nuotykių ir stiprėjantį tikėjimą, kad Dievas mane saugo.
Tikiu…
Kalbu apie Dievą čia daugiau nei musulmonai. Skaitau Koraną, įvairiausia literatūrą apie religijas, kalbuosi su žmonėmis, apsilankau mečetėje ir kasdien meldžiuosi, dėkodama už tai, ką man jis suteikia. Su Janessa jaučiame jį labai stipriai, nors nežinome jo vardo. Viena mergina vardu Seda, kuri tapo man labai artima, ir yra stipriai tikinčioji praleidžiame valandų valandas kalbėdamos. Ji atvira mano klausimams ir diskusijoms ieškant atsakymų į klausimus, kurie atrodo per didelį žmogui.
Mokausi…
Nelabai 😀 Nors paskaitas lankau pavyzdingiausiai iš visų, bet tik todėl, kad man labai patinka klausytis dėstytojų, kurie išties yra profesionalai. Tačiau namų darbams ir pasiruošimams midterm egzaminams laiką paglemžė nuotykiai Turkijoje… Visgi tai Erasmus
Ruošiuosi kovai…
Ar bent jau mane ragina tie, kurie žino, kokioje istorijoje dabar dalyvauju. Tas gyvenimas, kaip tyčia, mėgsta pajuokauti Tad kai išties pagaliau sutikau žmogų, kuris man patinka ir neturi tų bjaurių turkiškų bruožų, pasirodo jis turi daug bjauresnį dalyką- merginą. Ir ganėtinai nesveiką. Viskas labai, labai sudėtinga. Jaučiu,kad galiu, šiaulietiškai tariant, gaut į snukį nuo jos…. Jai tai nebūtų pirmas kartas, nes ji mušasi su visomis merginomis, kurios drįsta kalbėtis su jos vaikinu. Tad gyvenu truputėli paranojoje ir laukdama, kada jis pagaliau išsiskirs su ja… Viskas labai sudėtinga, bet… jaučiu, kad klimpstu…
Velykos
Juokavau, kad mano Velykos buvo tokios lyg bučiau Lietuvoje. Visą dieną valgiau. Pirmiausia turkiški pusryčiai pagaminti mūsų draugo, vėliau antrieji pusryčiai pas couchsurferius, tada pietūs pas Sedą ir vėliau apsilankius pas mūsų dievinamą kurdę Simą pirmiausia išgirdome iš jos ne “Kaip sekasi”ar “Labas” bet ….”Hungry?”. Tas maistas Turkijoje…
Ai tiesa…
Nežinau ar susipratot patys, ar kaip, bet…
bet
aš jau nebe vegetarė
Įdomūs gyvenimas mane veža
Comments are closed.