Paskutinis bendras saulėlydis. Apkabinusi, jai sakiau, kaip smarkiai džiaugiuosi, kad ji atvyko ir tapo liudininkė to nerealaus gyvenimo aš turiu dabar.
Prieš daugiau nei trejus metus, keliavau po Maroką su nuostabiomis draugėmis. Kelionė, kuri mus nustebino, pribloškė, pakeitė… Žadėjome, pakartoti ją kuo greičiau, tačiau galiausiai tai įvyko vėl po trejų metu. Deja be vienos draugės…
Prieš Ernestai nusileidžiant į Turkiją, visiems skundžiausi, kaip tingiu dabar aš blaškytis ir stengtis sukurti gerą ” Kelionę aplink Marmaros jūrą”. Numaniau, kad darysiu tą patį, ką visada, tad tai reiškia, kad tik stengsiuosi dėl Ernestos, kad jai kelionė būtų kuo geriausia. Iš tiesų, tai taip. Tas dešimt dienų jai rodžiau savo Turkija: kokie būna mano savaitgaliai, kaip aš sekioju kiškius, kaip kovoju su vyrais, kokias strategijas taikau tranzuojant, kokie žmonės mane supa… aš jai parodžiau, kokį gyvenimą čia susikūriau.
Išlydėjusi ją sėdėjau su Karaliumi (mano vaikino pravardė) ir žiūrėjome į lėktuvus. Ir tada pajaučiau…. Pabaigos pradžia. Išvykimo salėje labai slogi energija, per daug ašarų, liūdesio, išlydėjimų…
Grįžom su Safinaz( taip, taip… mašina irgi turi vardą) į universitetą. Grįžom į laboratoriją, kurioje praleista tiek daug laiko su draugais. Jis mane apkabino ir aš pradėjau verkti. Verkiau kokią valandą negalėdama sustoti… Ne dėl to, kad Ernesta išvyko,nes aš žinau, su ja susitiksime Lietuvoje. Verkiau, nes per tą laiką su ja iš naujo įvertinau tai, ką turiu čia. Jai atpasakojau visas istorijas, visus jausmus, parodžiau savo mylimiausias vietas, supažindinau su svarbiausiais žmonėmis… Ir jei ne Karalius, kuris beprotiškai stengėsi padėti ir rūpintis mumis, Ernestos atostogos nebūtų buvusios tokios pačios.
Verkiau, nes supratau, kad man greitu metu nebepavyks išvengti sprendimo, kurią gi dieną aš išvykstu. Verkiau, nes išsigandau, kad niekad nesutiksiu tokio gero žmogaus, draugo, komandos nario ir mylimojo, kaip Karalius. Juk išties nežinia, ar po to kai grįšiu į Lietuvą mums pavyks savo santykius pratęsti.
Norėjau bėgti ir slėptis, tačiau jis neleido. O man juk gėda verkti, tai juk silpnumas. Baisu, būti silpnai, būti… tikrai. Verkiu daugių daugiausia kartą ar du per metus. O čia, pradėjau verkti dėl vaikino… O jis man šnabždėjo, kad nesustočiau verkti, nes tai tikra ir aš galiu nesislapstyti po kaukėmis prieš jį.
Verkiau kukčiodama… verkiau vos prakalbėdama, apie tai, kad bijau, kad man bus per sunku grįžti į savo realybę… verkiau, o mano ašaros buvo bučiuojamos… ir vis stebėjausi, kaip negaliu sustoti ašaroti. Galiausiai pavyko.
Pasimeldžiau dėkodama, kad kažkas ten viršuje nusprendė man suteikti pamoką, apie tai, kas yra meilė. Tam, kad ją labiau gerbčiau, tam, kad žinočiau, kas ji yra, tam, kad žinočiau, kaip smarkiai aš galiu mylėti ir būti mylima. Ačiū.
Dar verksiu, bet iki tol… džiaugsiuosi laiku, kuri turiu čia ir dabar. Present is a present. Present is a gift.
Comments are closed.