Bandau nusivalyti savo lipnius pirštus (tačiau kvepiančius mandarinais !) į šuns kailį. Jis dėl to neprieštarauja, nes bando įgauti mano prielankumą. Jaučia, kad mano katiniškoje sieloje nėra didžiulės simpatijos jam.
Sesers šeimai išvykus, namai vėl pasidaro tylesni. Nors juoko vos prieš kelias valandas čia buvo išties daugiau nei kaimynams patiktų. Šventės su šeima namuose- man kaip atskaitos taškai. Čia mane arba sukausto baimė, kad “aš vėl čia”, dažnai nuostaba “kaip buvau čia paskutinįsyk, tai…” ir labai dažnai… ryžtas judėt. Juk šiuose kambariuose kūriau savo didžiuosius gyvenimo planus, rašiau pirmuosius savo blogo įrašus, svajojau ir tikėjau, tuo ką darysiu.
Dabar jaučiuos keistai. Guliu pereinamajame kambaryje, erzinu šunį (šeimos naujokas) , bandau prisivilioti katę( 13-metė senbuvė) ir širdyje nei krislelio jaudulio, kad po poros dienų turiu vėl išvykti ir nežinau kada grįšiu. Tai man nepatinka, nes jaudulio jausmas dažniausiai man žada kažką gero.
Nors šie metai buvo kaip važinėjimas amerikietiškais kalneliais, bet buvo verta. Jie buvo keisčiausi, įdomiausi, labiausiai pamokantys ir stebinantys iki nesuvokiamo lygio. Labai asmeniški (štai kodėl šis dienoraštis buvo taip apleistas), su labai stipriais gyvenimo patirimais, kurių nenorėčiau pakartoti, tačiau suvokiu jų vertę. Metai, kuriais teko pradėti mokytis mąstyti ne tik apie save, bet ir apie kitą žmogų ir suvokti, kad savo širdį palikti gali ten, kur mažiausiai tikiesi…
Vėl grįžtu į Stambulą (regis oficialiai tai 4 kartas?). Tai neįvardinu kaip kelionės, nes ten manęs laukia dar vieni namai. Vėliau į Kaukazo kalnus trauksiu, kur studijuosiu, o kas vėliau… Sunku įsivaizduot, bet pamėginsiu šiomis dienomis…
Ei, juk šiandien šventės! Tad linkiu, kad kitais metais būtų kuo daugiau patirčių… Nors ne, linkiu kitiems ir sau sugebėjimo visas patirtis paversti pozityviomis, o jei tai per sunku, kantrybės pakilti po visų sunkumų. Na ir žinoma, All you need is Love? Tad nebijot mylėt ir būti mylimai.
Comments are closed.