Šiais metais šio dienoraščio skaitmeniniai lapai buvo pildomi rečiau nei bet kada. Tas tiesa, nes šie metai buvo kitokie. Ar geri? Ką reiškia geri? Jei tai vertinama pagal atradimų, staigmenų ir svarbiausia pamokų kiekį- tai jie labai geri. Tačiau taip pat labai… asmeniški. Aplink mane vyko daugybę dalykų, kuriais jau nebegalėjau dalintis, nes negalėjau tikėtis, kad busiu suprasta. Tad viską laikiausi tik sau ir keliems žmonėms.
Dabar dėl to esu kažkiek nusivylusi, nes praleidau galimybę fiksuoti čia nuostabias istorijas, nuostabias gyvenimo detales, kurios nors ir atrodo nepakartojamos, tačiau užsimiršta.
Tačiau manau, kad reikia būti nuoširdžiai tiek sau, tiek tiems užklydėliams, kurie čia atsiranda pasiskaityt. Kai kuriuos įkvepia judėt iš komforto zonos ir sekti kiškius, tačiau… Kartais atrandi ne Stebuklų šalį, o pamokas.
Šiais metais išmokau, ką reiškia jausti jaudulį protestuojant apsuktam žmonių, kurie dega aistra kovoti. Gezi parko protestuose Stambule pajaučiau, kas yra solidarumas, adrenalinas ir masinė psichozė. Skamba keistai, bet verta tai patirti bent kartą gyvenime. Kai tenka verkti nuo ašarinių dujų, kai nepažįstamieji tau plauna veidą su pienu, kai išmoksti vengti policijos ir skanduoti protestuotojų šūkius…
Išmokau manipuliuoti. Negirtinas gebėjimas išmoktas per daugybę pamokų, kurių metu įgavau profesionalius žmonių manipuliavimo įgūdžius. O viskas prasidėjo nuo to, kad norėjau atkeršyti vyrų-turkų giminei, už netinkamus įsitikinimus apie Rytų Europietes ir jų nenorą būti mano Draugais. Vėliau ištobulinau įgūdžius dalyvaudama neaiškioje turkiškoje melodramoje… Būtų buvę daug geriau, jei laiką būčiau paskirus turkų kalbos mokymuisi (bent kažkiek pramokau, bet tikrai neužtektinai). Nors turi pripažinti, manipuliavimo įgūdžiai yra naudingi, tačiau negarbingi.
Šiais metais pagaliau pradėjau mokytis vairuoti. Ir ne tik transporto priemonę su keturiais ratais, bet ir dviratę…
Svarbiausia pamoka, kurią vis dar bandau suprasti yra susijusi su pasitikėjimu žmonėmis. Tranzavau, susipažindavau ir pasitikėdavau žmonėmis sutiktais gatvėje, nakvodavau pas csurferius… Mano besąlygiškas pasitikėjimas ir tikėjimas gera žmonių prigimtimi man leisdavau daryti išties beprotiškus dalykus, nes neabejodavau, kad viskas bus gerai. Tie, kurie žinojo apie mano drąsa, nesikuklindavo manęs perspėti, kad vieną dieną prisidirbsiu. Žinojau, kad taip gali būti, bet nesustojau daryti to, ką dariau. Tai man suteikdavo daug džiaugsmo, meilės gyvenimui ir jaudulio.
Tranzavimas man visad teikė daugybę džiaugsmo. Kai manęs klausdavo, ar nebijau, atsakydavau, kad esu tranzavus ir ten, ir ten ir viskas būdavo gerai. Kad niekad neišgirsdavau iš vairuotojo dviprasmiškų užuominų, pasiūlymų… Taip ir buvau. Kol nepradėjau tranzuoti Turkijoje.
somewhere close to the border of Austria
Merginos, netranzuokite Turkijoje. Nesvarbu ar keliausite su kita mergina, ar neduok Dieve, viena, ar net su vaikinu (ne iš patirties, bet girdėjau, kad irgi neužtikrina saugumo), turėkite galvoje, kad kelionė nebus rami. Atsipalaiduot negalėsite, nes reikės vertinti vairuotojo kiekvieną žodį, kiekvieną žvilgsnį ir posūkį kelyje. Kai kurie vairuotojai bus nuostabūs, rūpinsis jumis, pamaitins ir rūpinsis jūsų saugumu, o kiti nepasikuklins pasiūlyti pinigų už tam tikras, nepadorias paslaugas. Svarbiausia neatsipalaiduot ir jei jau matote, kad vairuotojas turi norų, nesiderinančių su jūsų- liept stabdyti mašiną ir tučtuojau iš jos išlipti. Dažniausiai jie nėra piktybiniai, tiesiog bando savo “sėkmę”.
Šiais metais sustabdžiau 68 mašinas, iš jų apie 50 Turkijoje. Pastarojoje šalyje kas ketvirta mašina kels abejonių ir rūpesčių, tačiau aš sukontroliuodavau situaciją. Iš dalies dėl to, kad mano angelai sargai nemiega ir dėl to, kad daug skaičiau apie tai, koks žmonių elgesys rodo jų blogus ketinimus. Prieš tranzuodama Turkijoje perskaičiau dešimtys forumų, straipsnių apie šią šalį ir keliavimą būnant moteriai. Tad žinojo, ką galima daryti ir ko ne, kad nekiltų dviprasmybių. Jaučiausi žinanti kaip nesukurti grėsmingų situacijų ir išvengti jų. Tačiau šis pasakojimas kitoks.
Ačiū angelams, kurie man padėjo ir savisaugos instinktams, kurie suveikė. Deja ši istorija lėmė, kad pasitikėjimas visais žmonėmis pradėjo labai smarkiai klibėti, tad vis dar bandau vėl pasitikėt ir nebijot…tačiau nepamirštant to, ką patiriau kelyje.
Štai tokias pamokas man suteikė 2013 metai. Ar jas visas išmokau? Bus matyt. Tačiau tikiu, kad viskas bus gerai.
