CS susitikime mano žvilgsnį pagauna pasišiaušęs vaikinukas ir klausia, iš kur aš esu. Atsakau, kad iš Lietuvos, o jis atvyko iš Niujorko. Labai apsidžiaugia, kad aš iš Baltijos šalių, nes kaip tik ten norėjo vykti. Jo prosenelis iš Lietuvos į Ameriką atvyko. Tačiau jis pakeitė keliones planus, nes Lietuvoje dabar labai… trumpos dienos.
-Trumpos dienos? Kodėl tau tai svarbu? Tik vienos “rūšies” keliautojams tai yra išties reikšmingas dalykas. Ar tu…?
– Taip, aš tranzuotojas.
Pasirodo, Russel keliauja iš Portugalijos į Mongoliją tranzuodamas, svečiuodamasis pas nepažįstamuosius, kartais nakvodamas/dirbdamas hosteliuose. O vasario pradžioje jis kaip tik planuoja pradėti keliauti link…Gruzijos iš kurios trauks toliau į Rytus. Mano planas taip pat pradėti judėti Juodosios jūros pakrante tuo pačiu metu link Gruzijos. Visgi aš planavau keliauti autobusais, nes tranzavimas Turkijoje kelia nepatogius iššūkius kartais.
Russel yra vienas iš tų retų, tikrų vagabonders, kuriems keliavimas yra gyvenimo būdas. Niekur neskuba, tiesiog keliauja. Jokių planų, jokių suvaržymų, tiesiog kelias priešais tave ir kuprinė ant pečių. Supratau, kad jis yra kiškis, kuriuo turiu sekti. Kitą dieną su juo susitikau Magiškame autobuse. Tai hostelis, kuris yra miesto centre, tačiau viename pavojingiausių rajonų Stambule. Ten, kur naktį vienas nenorėtum būti. Bet tik įžengusi į Magišką autobusą, atsiduri kitame pasaulyje, kur yra nepaprastai jauku ir šilta, visi atsipalaidavę ir draugiški. Jokių taisyklių viduje, visi daro kas ką nori. Norėdama pažinti Russel ir įvertinti ar galėčiau dalį kelio į Gruziją keliauti su juo, kiekvieną savaitgalį lankiausi hostelyje, kuriame su visais susipažinau. Kanadietė, keliaujanti į Indiją, vokietis atvykęs į Stambulą ir likęs dirbti hostelyje, ukrainietė nuostabiais rausvais plaukais… Hipiai vis dar egzistuoja!
Russel man papasakojo daugybė neįprastų kelionių istorijų, aš dalinausi savomis ir paišiau ant sienų ir mėgavausi draugija. O išeidama iš hostelio prisidengdavau plaukus, kad neatkreipčiau per daug dėmesio nejaukioje kaimynystėje.
Jau po dešimties dienų grįšiu atgal į kelią. Iš pradžių viena, o vėliau gal ir Russel prisijungs. Jaučiu jauduliuką vėl pradėti keliauti, nes Stambule jaučiuosi ypač patogiai, su žmonėmis, kuriuos pažįstų ir kurie manimi rūpinasi. Tačiau man metas keliauti į kelią, kadangi tas patogumas pradeda mane gąsdinti, o taip pat…mano vyras iškeliauja į armiją.
