– Kur eini?
– Pas draugus.
-Vaikinas ar mergina?
– Mergina, mergina (meluoju)…
Grįžus busiu aptalžoma (švelniai) lazdele, kad bastausi. Taip mane mano turkiškoje šeimynoje auklėja Anne (mama) Aysel. Baba (tėtis) Ufuk šaipysis iš mano laužytos turkų kalbos ir pastoviai tų pačių kartojamų frazių. O taip pat bandys kalbėtis su manimi įmaišydamas į pokalbį rumuniškus žodžius, nes prieš daugelį metų teko jam ten dirbti. O pastaruoju metu ir vis daugiau angliškų žodžių, nes turiu įtarimą, kad pradėjo slapta po truputėli mokytis šios kalbos. Kartais pastebiu, kad jis taip pat įtartinai į mane žiūri, kaip ir jo sūnus, kai bendrauju su Anne Aysel. Kodėl? Nes mano charakteris panašus į jos. Dominavimas, vadovavimas ir pan… Ji pati mane pradėjo vadinti küçük şeytan (mažuoju demonu), turėdama omenyje, kad ji yra didysis demonas. Šeimos vyrai to prisibijo. Kaip nebijos, juk daugelį metų jie turėjo savo vyrų sąjungą, o dabar galiausiai Anne Aysel turi sąjungininkė, kuri nors ir nekalba daug, bet išklauso visus paburbėjimus, nemėgstamos anytos šeimos paslaptis ir amžinus nusiskundimus Baba Ufuk kryptimi. Ji stipri moteris, tokia kaip mano mama, ir tuo mane išties žavi. Baba Ufuk veidas spinduliuoja gerumu ir šalia jo jauti, kad jo širdys didžiulė, o jo meilė ir parama sūnui besąlygiška.
Mane vis dar stebina jų svetingumas, kuris verčia mane jaustis ne tik kaip jų sūnaus mergina, bet kaip šeimos nariu. Nesijaučiu ten kaip svečias, nes ten turiu savo kambarį, šlepetės, labai moteriškai žavias naktinės suknelės, vietą už stalo ir kasdieninę rutiną (atsikelti, įsliuogti į balkoną, kuriame daugybę vaisių bei daržovių, paruošti salotas…).
O jei lankomes Babaanne’s (močiutę ir prosenelę), ten manęs visad lauks ryžiai su baklažanais (mano mėgstamiausi!!!) ir dėžė bakhlavos. Neįtikėtina, bet būtent Babaanne Tülin kalba angliškai! Ji labai malonus ir šiltas žmogus. Kartais ryte mane pakelia savo stipriu apkabinimu ar užmigdo besimelsdama už mane arabiškai ( …nes Dievas yra vienas, tik suteikiam jam skirtingus vardus…).
– Jei Barlas išvyksta ir tu iškart pabėgi… Lik čia.
Paskutinių metu tenka išklausyti turkiškųjų tėvų burbėjimų dėl savo kelionės į Gruziją. Jie manė, kad aš liksiu dar keliom savaitėm pas juos ir tada skrisiu į Tbilisį, o aš nusprendžiau (jau senokai) išvykti kartu su jų sūnumi į jo karinio apmokymo miestą ir pradėti kelionę į Gruziją iš ten. Anne Aysel pasipiktino, kad jei nėr Barlo, aš iškart pabėgu. O aš juk nenoriu jiems būti našta ir beto “keliai mane šaukia”, bet toks jos komentaras man leido suprasti dar kartą, kad aš nesu tik jų sūnaus mergina.
Štai tokia ta mano turkiškoji šeimyna, kuri yra viena iš priežasčių, kodėl Stambulas man tapo antraisiais namais.
