Du megztiniai? Gal daugiau… Tikrai reik sumažinti suknelių kiekį, nes suprantu, kad jos lauks dar porą mėnesiu, kuomet galės puošti mane. Drabužiai keliems mėnesiams Kaukazo krašte (reikia daug mažiau, nei galėtum spėti). Agotos duona, akmenėlis nuo Lietuvos žemės, šalikas su kuriuo niekad nesiskiriu, botai, kurie manęs dar niekad neišdavė… Ahh.. Kaip viską sutalpinti į kuprinę? Kai supranti, kad “turtas”, kuris keliauja su tavimi, bus ant tavo pečių dvi ar net tris savaites, renkiesi daiktus daug atidžiau. Tačiau, limitai tik apsunkina pakavimosį procesą, kuris yra neišvengiamas.
Laikas traukti į kelią. Šįkart mano tikslas Gruzija, Tbilisis, kuris taps mano laikinais namais keliems mėnesiams. VU turbūt manęs nemėgsta, kad vėl džiaugsmingai mane išsiunčia, kad dingčiau iš akių. Arba atvirkščiai ir patenkina mano norus vis pabėgti iš vokiečių gatvės. Kad ir kaip ten yra, man sekasi.
Kelionė bus lėta. Nors galėčiau tiesiog tęsti savo patogias atostogas Stambule ir vėliau šokti į lėktuvą skrendantį į Tbilisį. Tačiau aš renkuosi kitą kelią. Dvi, trys savaites autobusais (nemanau, kad tranzuosiu- per šalta ir trūksta kompanijos), iš miesto į miestą, palei Juodosios jūros pakrantę, apsistojant pas svetinguosius couchsurferius judėsiu Kaukazo kryptimi. Juk dabar turiu didžiausia prabangą- laiką, kuomet galiu keliaut, tad nesiruošiu neišnaudoti šios progos. Keliausiu viena, nors gal kelyje prisijungs bendrakeleivis. Bus matyt. Tačiau džiaugiuos, kad jei ir busiu kelyje viena, turėsiu daug laiko apgalvoti pastaruosius metus ir pasiekimus/praradimus/pokyčius. “Aš ir kelias” yra geriausios sąlygos suvokti pasaulio tiesas supančias mane (arba melus…).
Nekantrauju ir jaudinuosi. Truputėli bijau, o tai geras ženklas. Jei bijau, reiškia teisinga linkme einu.
