Pagaliau pasiekusi Trabzon miestą nekantravau susitikti su savo naujuoju draugu, kuris ruošiasi mane svetingai priimti. Jo pakvietimas mane sudomino dėl to, kad kitų keliautojų atsiliepimai buvo išties įdomus, nes jis leidžia keliautojams nakvoti… hamam. Hamam tai turkiška, tradicinė pirtis, į kurią susirenka žmonės nusiprausti. Tiksliau būti nuprausiami. Nenorėjau praleisti progos apsilankyti didžiausioje Trabzon hamam ir vėliau girtis visiems, kad teko nakvoti jame.
Surasti hamam buvo išties lengva, nes jis įsikūręs šalia pagrindinės Trabzon aikštės. Susitikusi Aziz, mano naująjį hostą, iškart supratau, kad ne tik dėl hamam vertėjo priimti jo pakvietimą. Jis nuostabus žmogus, daug žinantis ir svarbiausia, mėgstantis dalintis savo idėjomis. Tiek apie religiją, tiek apie politiką, tiek apie kultūras. Aš dievinus pokalbius šiomis temomis, tad nepaisant to, kad kartais jam būdavo sunku išreikšti idėjas anglų kalba, mes prakalbėjome daugybę valandų.
Pirmąjį vakarą po nuostabios vakarienės, jis manęs paklausė ar norėčiau nusiprausti hamam. Aš žinoma sutikau, tačiau žinodama darbo valandas pasakiau, kad suprantu, kad moterų hamam jau nedirba, tad galiu tai padaryti kitą dieną.
– Juk tai mano hamam. Mano svečiams darbo valandos negalioja.
Moterų hamam buvo tik dėl manęs atidarytas, kur mėgavausi sauna, vandeniu, o vėliau viena darbuotoja mane gerai nušveitė. Visas hamam tik man! Po pusantros valandos malonumų jaučiausi lyg iš naujo gimusi.
Mano naujaisiais namai tapo ofisas su didžiule sofa vyrų hamam. Ofisas priklausė man, turėjau raktą nuo jo, galėjau kada noriu išeiti ir grįžti, o taip pat Aziz įpareigojo vieną darbuotoją būti vos ne mano asistentu, kuris ne tik visur nešiojo mano kuprinę, bet ir pastoviai pasiklausdavo ar noriu vandens, ar noriu valgyti ir pan. Jaučiausi lyg hamam princesė.
Privatumas ir laikas sau- būtent to man reikėjo, nes keliaujant pastarąsias dienas buvau pradėjus jaustis beprarandanti energiją dėl 24valandų per parą su vis kitais žmonėmis ir nuolatos kalbant su jais. Bet hamam aš turėjau savo privatų laiką, kurio metu rašydavau blogą, žiūrėdavau serialus ir leisdavau šeimai žinoti, kad viskas man gerai.
Vienintelis iššūkis būdavo pasiekti ofisą, nes dėl to reikėdavo praeiti vyrų poilsio kambarį, kuriame jie būdavo vien tik su rankšluosčiais. Nudelbdavau akis ir greit sprukdavau laiptais aukštyn, kur gyvenau. Įdomu, ką tie vyrai manė apie kažkokią neaiškią raudonplaukę moterį vaikščiojančią kasdien hamame?
Su Aziz tęsdavome ilgus pokalbius būdami geriausiuose Trabzon restoranuose, kuriuose ragavau nuostabų maistą. O kartą pusryčiavome su jo draugu, kuris yra Trabzonspor krepšinio komandos vadybininkas, tad buvo labai įdomu pakalbėti ir klausytis pagyras skyriams lietuvių krepšininkams.
Su Aziz neatsisveikinome, o tiesiog trumpam išsiskyrėme, nes jis tikisi, kad prieš palikdama Trabzon vėl atkeliausiu į hamam nusiprausti. Išties gera žinoti, kad Trabzon mieste atradau žmogų, kuriuo galiu pasitikėti ir kuris labai gražiai manimi rūpinosi. Jis net pasiūlė mane nuvežti į Batumį tam, kad nesugalvočiau tranzuoti, tačiau dar iki Gruzijos sienos yra žmonių, kuriuos noriu aplankyti, tad turbūt nepriimsiu šio pasiūlymo.
