Nors ir gyventi hamam buvo išties labai patogu, tačiau žinojau, kad metas judėt. Šioje kelionėje noriu pažinti kiek tik galima daugiau žmonių, kad išgirsčiau kuo daugiau istorijų. Tad atsisveikinus su Aziz susipažinau su Eray. Jaunas vaikinukas, kuris ką tik baigė studijas. Prisimenu, kai nagrinėjau jo profilį, nepasirodė kažkuo ypatingas, tačiau kiti keliautojai atsiliepė teigiamai. Dabar net keista, kai suprantu, kad šis žmogus tapo nuostabiu mano draugu, su kuriuos planuojame susitikti dar ne kartą, nes abu jaučiamės nuostabiai nesustodami kalbėdami apie pačias paprasčiausias,giliausias temas ar net intymiausias temas. Tai, kad esame labai panašūs užteko dviejų dienų kartu.
Būnant kartu su Eray visad mus supo ir jo geriausi draugai. Ozgul- nuostabi mergina, kuri neatitinka turkiškų stereotipų visiškai. Bahadir- mielas, garbanotas draugas, kuris buvo ypač draugiškas. Dabar, kai jau esu palikusi Trabzon, gera žinoti, kad ten turiu draugų, kurie visad manęs lauks.
Pirmą vakarą su Eray ir Ozgul linksminomės lotynų šokių pamokose. Salsa, rumba, bachata… Nuostabi muzika, nuostabūs šokiai. Nors kiti šokėjai šoko taip, kad man buvo nejauku dėl savo menkų lotynų šokių žinių, tačiau Eray vistiek privertė mane šokti kartu su juo. O vėliau išalkę po šokių atradome skaniausia Turkijoje doner ir grįžę namo vakarojome su draugais iki paryčių.
Kitą dieną pabudau nusiteikusi, kad reik pagaliau iššokti iš savo keliautojos uniformos ir apsirengti normaliai. Visgi gimimo dieną. Niekam to nesakiau, nes man svarbiausia tiesiog būti su kažkuo, keliauti…
-Vov. Šiandien tu atrodai visiškai kitaip!
-Miegas, dušas, makiažas ir kiti drabužiai… ir voila, kitas žmogus 😀
Kai ir jo draugai pradėjo kartoti, kad “ojojoj, kaip gražiai šiandien atrodai”, susimąsčiau, negi išties mano keliautojos įvaizdis toks baisus. ah…nesvarbu, visgi patogus.
Kadangi puse dienos pramiegojome, kita pusę pravaikščiojome po Trabzon, kuris buvo vasariškai šiltas (22 temperatūros!), paragavau akcaabat kofte (paprastai tariant, kotletai), o vakare grįžus namo buvau išties nustebinta.
Ten manęs laukė tortas su žvakutėmis, kurį Eray man iškepė! Aš jau 3 metus neturėjau torto savo gimtadienio metu, nes vis kažkur kelyje… Buvo nepaprastai malonu! Vakarą praleidome šokdami lotyniškus, turkiškus ir kitus šokius, gerdami alų, kalbėdami apie gyvenimo prasmę (nejuokauju) ir didžiausias gyvenimo pamokas. Nuostabus gimtadienis!
O ryte Eray turėjo susipakuoti ir skristi namo, į Izmir, o aš vakare susitikti su nauju hostu. Tačiau pakavimas užtruko daug ilgiau, nes bandydama jam padėti, galiausiai baigdavosi tuo, kad vėl valandų valandas užsikalbam pvz. apie Alevi (Islamo kryptis) ir moters statusą šioje bendruomenėje.
Šiaip ne taip susipakavę daiktus, kartu su Eray susitikome su mano naujuoju hostu- Caner. Pasirodo, jie pažįsta vienas kitą, nes Ozgul yra Caner ex-mergina. Visgi Trabzon mažas miestas… O gal ir visas pasaulis išties daug mažesnis nei galėčiau įsivaizduoti? Po kelių dienų tuo įsitikinau visiškai.
