– Šįvakar keliaujame į Erasmus vakarėlį, kuriame bus lietuvių!
-Hmm…Puiku. O… gal nesakykime, kad esu lietuvė?
Žinau, žinau, kad negražu meluot, tačiau keliaujant aš visad vengiu tautiečių, nes man jų ir taip pilna savoje šalyje. O šįkart sumaniau, kad gal būtų visai smagu klausytis lietuviškų komentarų ir prisistatyti visiems, kaip mergina iš… Belgijos. Kodėl Belgija? Nes šalis maža ir be Briuselio egzistavimo niekas nieko daugiau nežino. O jei prancūziškai kalbintų, sakyčiau, kad esu iš flamandiškosios pusės, o jų kalba tikrai niekas nekalba.
Deja vakarėlis buvo labai triukšmingas, tad komentarų nepavyko daug išgirsti. Tačiau, gerai, kad neprisistačiau lietuve, nes… man buvo gėda. Nors viena pusė lietuvių sau ramiai gurkšnojo alų ir nedrąsiai dairėsi (o aš juos šokdinau :D), kita pusė deja nusilakė tiek, kad paeiti negalėjo ir kiekvieną merginą grabinėjo. Tikrai norėjau rimtai trenkti vienam iš jų, kai pajaučiau jo plaštaką ant savo užpakalio.
Nors ir kitą vakarą turėjome su jais susitikti, tačiau pakeitėm planus ir su mano hostu, Caner, kuris pravardžiuojamas Jack Sparrow, susikūrėme vakarėlį sau. Alus, Ayran, cig-kofte (avinžirnių/pomidorų pasta lavaše su salotomis) ir nuostabus filmas- The Secret life of Walter Mitty. Jei dar nematėte, būtinai pasižiūrėkite. Įkvepia palikti komforto zoną ir pradėt gyventi taip, kaip svajojate.
Caner išties labai smagus vaikinukas. Galbūt ir mėgstantis pagražinti savas istorijas ir labai mėgstantis gerti pieną, tačiau su juo jaučiausi labai atsipalaidavusi. Kalbėdama nesąmonės, šūkaudama ir garsiai reikšdama emocijas ar tiesiog nieko neveikdama. Tinginiai buvome abu. Vieną dieną taip ir prasėdėjome namie klausydamiesi muzikos, žiūrėdami filmus, valgydami kaimynės atneštą maistą ir draugiškai kartu nusišnekėdami.
Jaučiau, kad metas palikti Trabzon, kuriame prabuvau savaitę, bet nenorėjau išvykti neaplankiusi Sumelos vienuolyno. Tai vienas iš UNESCO saugomų objektų Turkijoje, garsėjančių savo unikalia aplinka ir freskomis. Sumela slepiasi apie 40 km nuo Trabzon, tad nusprendėme tranzuoti iki ten. Džiaugiausi, kad galėsiu pagaliau vėl pradėt stabdyti mašinas, nes jau kitą dieną planavau tranzuoti viena. Tad su vietiniu turku bus gera treniruotė. Tačiau pasirodo, Caner kai tranzuoja, nekalba turkiškai. Kad nereikėtų be reikalo aušinti burnos. Tad man reikėjo laužyta turkų kalba derėtis su vairuotojais. Pirmąją mašiną sustabdėme akimirksniu, o antroji pati sustojo net neiškėlus nykščio. Tačiau vairuotojas buvo tikras ekstremalai, tad sėdėjau gale baimės sukaustytu veidu. Kelias kalnuotas, su daugybe staigių posūkių, nėra jokių tvorų skiriančių mašinas nuo prarajos, sninga ir kelio danga ypač slydi, o vairuotojas kalba telefonu arba rašo trumpąsias žinutes. Džiaugiausi pasiekusi tikslą gyva. Vėliau, jau po Sumelos pradėjome eiti keliu ir derėjausi su Caner, kad gal geriau nueikime tuos 3km žemyn, nes su mašina keliauti išties bijau. Nebent vairuotojas prižadės vairuoti normaliai. Tačiau pradėjo snigti, darėsi šalta ir mašina pati sustojo. Tas pats vairuotojas. Ačiū Dievui, išgyvenau!
Sumelą gaubia mistiškumo aura. Galbūt dėl senovės, o gal dėl rūko ir miškų aplink. Šis graikų stačiatikių vienuolynas yra įsikūręs 1200 metrų virš jūros lygio jau daugiau nei 800 metų. Gaila, kad daugybė freskų yra sugadintos. Pirmiausia pamaniau, kad turkai sugadino, tačiau vėliau įsižiūrėjau, kad raidės graikiškos. Liūdna, kad žmonės gadina istorinius palikimus.
Grįžus į Trabzon truputėli patyrinėjom vargingesnius rajonus, į kuriuos naktį geriau neeiti, o vėliau Caner man sriubą virę. Kažkaip labai miela žiūrėti į kartais grėsmingai atrodantį, buvusi profesionalų boksininką su tatuiruotėmis ir man rūpestingai ruošiantį sriubą.
Išties smagiai praleidau tingų laiką su Caner ir jau planavau sekantį ankstų rytą keliauti į kelią ir kelti nykštį, kai jis pasiūlė priimti dar vieną keliautoją nakvynei. Iš kur ji? Latvia? Valio, sesutė!
