Aš tikiu ženklais. Aš suvokiu žmones, simbolius, pasikartojančius įvykius lyg išties reikšmingas nuorodas siunčiamas man Dievo. Tam, kad būčiau tikra, kad einu teisingu keliu. Prieš šią kelionę turėjau abejonių ir baimių, nes nuo praėjusios vasaros mano tikėjimas žmonių gerumu ir tuo, kad mano gyvenimo kelias yra būtent toks, kokio nori visas pasaulis, yra teisingas. Juk kartais nudegi ir bijai vėl priartėti prie ugnies, net jei ir žinai, kad tave šalanti ji gali sušildyti.
Tam, kad pradėčiau matyti ženklus, man reik pakeisti aplinką. Rutina padaro žmogų abejingu išoriniam pasauliui, tad tik ištrūkus iš pažįstamos aplinkos tampi daug pastabesnis, matai daugiau detalių, kurios tampa ryškesnės nei, kad buvo seniau.
Beveik prieš metus išdrįsau tranzuoti Turkijoje, norėdama iškrėsti visišką kvailystę. Susitikti su visiškai nepažįstamu vaikinu kažkokiame viešbutyje. Skamba išties neprotingai. Ir tuomet jaučiau, kad darau kvailystę, kad gal geriau nereikia…Kuo visa tai baigėsi? Trimis nuostabiais vakarais ir Ismail dėka atradau du žmones, Simą ir Sedą, kurios tapo labai svarbi mano turkiškojo gyvenimo dalimi. Be tų dviejų merginų mano laikas Turkijoje nebūtų buvęs toks, koks buvo. Tačiau vėliau, po kelių mėnesių dėl savo pasitikėjimo nudegiau ir po to ilgai savęs klausiau, ar tai viskas? Ar daugiau nebegalėsiu sau leisti tikėti žmonių gerumu ir atsiduoti tai srovei, kuri mane nuneša pas nuostabiausius žmones, leidžia patirti ypatingas akimirkas… Pusmetį dėl to kankinausi ir laukiau sekančios kelionės lyg iššūkio. Norėjau sau įrodyti, kad aš galiu pasitikėti žmonėmis, nes jie yra nuostabūs ir geri. Tačiau man reikėjo ženklo, kad išdrįsčiau tranzuoti.
Ir tada sutikau Laurą.
Mano hostas, Caner gavo netikėtą žinutę iš merginos, besiteiraujančios ar galėtų jis ją priimti vienai nakčiai. Aš žinoma paraginau jį tai padaryt. Jai atvykus sužinojau, kad ši mergina yra iš Latvijos, tačiau dabar privalo kuo greičiau kirsti Turkijos sieną, nes baigiasi jos viza. Ji blaškosi po pasaulį jau 4 metus. Tranzuoja, couchsurfina, dirba įvairiausius darbus. Likau nustebinta, kai sužinojau, kad ji prieš kelis mėnesius tapo musulmone. Kodėl? Atsakymas labai paprastas “Islam makes sense”. Man buvo įdomu, kodėl jai taip svarbu turėti religiją. Aš tikiu Dievu, tačiau man sunku tikėti religijomis, nes jose randu tai, kas man nėra priimtina ar suprantama. Tačiau manau, kad jei žmonės yra religingi ir tai juos daro laimingais, viskas yra nuostabu ir priimtina. O buvo laikai kai maniau, kaip kvaila tikėti…
Buvo nuostabu klausytis jos maldų vertimų ir stebėti jos stiprią aistrą tikėjimui. Žinojau, tobulą jai žmogų, kuris galėtų jai padėti ir atsakyti į daugybę klausimų apie Islamą, t.y Seda. Mano dvasingoji draugė. Paprašiau Lauros prisijungti prie jos fb ir prijungiau Sedą prie jos draugų sąrašo ir tada pamačiau…
– O, tu ir Seda turite bendrų draugų.
– Tikrai? Kokių?
– Pala… Dvi merginas iš Baktas šeimos. Tu pažįsti Baktas žmones? Kuriuos iš jų pažįsti. Jų šeima labai didžiulė.
– Kelias seserį ir …
– Negi Ismail?
Baktas- tai pavardė didžiulės kurdų šeimos iš kurios yra kilusi Sima ir jos brolis Ismail. Pasirodo, Laura atvyko į Turkiją dėl Ismail. Jie kaip ir pora… Aš tuo negalėjau patikėti. Po tų trijų vakarų Šilės viešbutyje aš jo nemačiau, tačiau su jo seserimis ir Seda, kuri irgi tuos vakarus ten buvo, tapome labai artimos. Atsitiktinumų atsitiktinumas. Arba… ženklas? Visą vakarą negalėjome tuo patikėti, o vėliau Laurą įtikinau su manimi kitą dieną tranzuoti. Ji į Batumį, o aš iki pusiaukelės- Pazar.
Ryte pradėjome savo lėtą kelionę. Pirmiausia, sustabdėme vieną mašiną išvežusią mus iš miesto, o vėliau kitą, kurios vairuotojas buvo labai susidomėjęs, kodėl Laura apsirengusi kaip vietinė moteris. Vėliau poilsio valandėlė ant jūros kranto, skambutis Ismail, kuris taip pat negalėjo patikėti šiuo atsitiktinumu, o dar vėliau apsilankėme šalia esančio miestelio mečetėje, kur Laura meldėsi pagal islamišką praktiką, o aš pagal savo interpretaciją bendraujant su Dievu. Dėkojau už visus nuostabius ir gerus žmonės, kuriuos man teko sutikti. Būtent per žmonių gerumą aš stipriausiai jaučiu, kad ten kažkas aukštai, mane išties myli.
Nors ir sakiau Laurai, kad su sunkvežimiais važiuoti nenoriu, tačiau galiausiai sutikome į vieną įlipti. Vairuotojas kaip tik važiavo į Azerbaidžianą per Batumį. Kadangi aš labiau patyrusi nei Laura, keliaujant po Turkiją ir žinau daugiau turkų kalbos, bandžiau kuo geriau įvertinti, ar galiu Laurą palikti su juo, nes jau artėjome prie Pazar miesto. Vyras pasirodė išties neblogas, nors ir suktis tabaką vairuojant neatrodė man labai protingas sprendimas. Bet jis juk patyręs vairuotojas. Pazar miestelyje išlipau iš sunkvežimio, nusirašiau jo numerį ir liepiau Laurai pasiekus Batumį man pranešti. Jos kelionė praėjo puikiai. Nenustebčiau jei vėl susidurtume kur nors kelyje ar Tbilisyje.
Pazar miestelis mane pasitiko su saulėlydžiu, tad nuėjau prie artimiausios mečetės, kur pradėjau laukti savo naujo hosto planuojančio mane į kalnus išsivežti…Nekantravau pamatyti, kur srovė mane dabar nuneš.
Comments are closed.