BlogasPavadinimas

Pušų sodas

Pakeliu nykštį viršun. Pirma mašina sustoja. Įprasta, juk Turkija. Klausiu vyriškio, kur link jis keliauja. Findik? Tinka, tad sėduosi į mašiną. Klausiu, kodėl jis keliauja į tą miestą. Pasirodo, mano pirmasis vairuotojas, vidurinės mokyklos direktorius. Iškart pasijuntu saugiau. Sekančius 15 kilometrų kalbamės apie Turkiją, padėtį Ukrainoje ir kaip neprotinga, kad aš tranzuoju. Pasiekus tikslą, man palinki sėkmės ir būti kuo atsargesnei. Pradžia išties puiki, tad stabdau sekančią mašiną. Du vyriškiai. Tas man nepatinka, tačiau tarpusavyje šnekant išgirstu mane pavadinant vokiete, o tai geras ženklas. Nusprendžiu ir toliau būti iš.Vokietijos. Keliaujant palei Juodąją jūrą, geriau pakeisti savo pilietybę iš Rytų Europietės( pernelyg lengvai sutapatinama su Rusija) į Vakarų. Dėl to, kad buvimas ruse, reiškia tą patį, ką buvimą prostitute. Deja, taip jau yra. Pasiklausiu vairuotojų ar jie kalba vokiškai. Nekalba, tad galiu lengvai meluoti, kad esu iš Berlyno.  Vyriškiai labai nori su manimi diskutuoti apie ES ir Vokietijos vaidmenį bei ekonomines krizes. Man nereik būt vokietei, kad galėčiau apie tai kalbėt! Nejučia priartėjame prie Hopa miesto, iš kurio man reik keisti kryptį į Šiaurę. Vyriškiai dar parodo savo vaikų nuotraukas telefonuose, paprašo mano numerio ir užrašo savo, kad jei kada vėl busiu šiuose kraštuose, galiu pas juos apsistoti. Užtikrina, kad gyvena su šeimomis ir paprašo nebetranzuoti. Nuveža į autobusų stotį ir ten mane palieka. Iš pradžių išties galvojau, kad keliausiu su mikroautobusu. Nei jis brangus, nei ką…Tačiau būtų reikėję laukti visą valandą… Tad paėjėjusi tolėliau vėl pradėjau tranzuoti. Pasimokiusi iš praeities klaidų, dabar kai tranzuoju esu labai išranki. Stebiu  kelią ir kai tik pamatau man patinkančią mašiną, pakeliu nykštį. Pamačiusi vairuotoją su gražiu kostiumu ir nauja mašina, iškart pradėjau stabdyti. Vyriškis keliavo būtent į Borcką. Pasirodo, jis labai konservatyvus žmogus. Paklausta, iš kur moku turkų kalbą, atsakau, kad vaikino šeima angliškai nekalba.

– Ar vaikinas yra turkas musulmonas?

– Na taip…

-O, tai tavo likimas. Tu turi tapti musulmone. Tai tavo šansas. Dievas, tau siuntė musulmoną vaikiną, nes tai tavo likimas.

Per tiek mėnesių Turkijoje, tai buvo pirmasis žmogus, kuris rimtai mane spaudė konvertuotis į Islamą. Bandžiau vis pakeisti temą, nors ir išreikšdama savo susidomėjimą šią religiją, tačiau nejausdama poreikio pasirinkti jos. Tačiau žinodama, kad vyriškis turi stiprų tikėjimą, žinojau, kad tikslą pasieksiu be problemų. Visgi teks klausytis apie savo pranašaujamą musulmonišką ateitį. Mašina suko vis giliau į miškus ir kalnus, kol galiausiai pasiekėme Borcką. Vairuotojas palinkėjo man sėkmės ir patarė netranzuoti, nes šiame regione tai ypač pavojinga. Primena man vasarą New York valstijoje, kur kiekvienas vairuotojas man aiškindavo kaip pavojinga ir kvaila tranzuoti. Žmonės, juk truputėlis pasitikėjimo, padarys šį pasaulį tik gražesniu! Tačiau vairuotojų rūpestis išties malonus.

https://fbcdn-sphotos-e-a.akamaihd.net/hphotos-ak-prn1/t1/1621807_10202439301042919_865809622_n.jpghttps://fbcdn-sphotos-b-a.akamaihd.net/hphotos-ak-ash3/t1/1896744_10202439301722936_343959595_n.jpg

Borckos miestelyje susitinku su Yasar, mano hostu. Kodėl nusprendžiau atkeliauti į šį, visišką užkampį Turkijoje? Yasar turi arbatos fermą kaime ir mažą arbatos kavinukę po tiltu Borckoje, kurioje jam reikia pagalbos dėl dekoravimo.  Į tą, net turkams nežinomą, miestą atvykau, nes žinojau, kad galėsiu papaišyt! Kavinukė vadinasi -Camlibahce, o tai reiškia Pušų sodas. Ji išties maža, tačiau joje susirenka jaunimas iš viso miestelio. Čia jis gali groti, dainuoti, žaisti stalo žaidimus ir gerti arbatą su lengvais užkandžiais. Vietą kūrybai. Nors Borcka… purvinas, senas, skurdus miestelis. Ir labai konservatyvus. Kai gatvėmis vaikščiodavau apsirengusi šalvar (tradicinės kelnės), rankose laikydama tesbih (musulmonišką rožančių) ir angliškai telefonu kalbėdama, žmonės net persisukę žiūrėjo, o kai kurie, net langus atsidarydavo žvilgtelėti kas vyksta. Ten keliautojai retai užklysta, tad vietinių žmonių dėmesys yra normalus ir net malonus, nes visi bandydavo mane užkalbinti ir pasiklausti iš kur esu atvykusi. O gandui pasklidus po miestą, kad kažkokia užsienietė tapo sieną kavinukėje, daug žmonių užeidavo vien tik pasisveikinti su manimi ir palinkėti gero darbo.

https://fbcdn-sphotos-h-a.akamaihd.net/hphotos-ak-prn1/t1/1911812_10202439301082920_1808876440_n.jpg
12 valandų darbo?

Jei nepiešdavau, tai plepėdavau su vietiniu jaunimu arba Yasar bandydavo mano drąsos ribas, keliaujant su Samara. Tai sena, rusiška Lada, kuri yra mano amžiaus ir galiu lažintis, kad techniškai su ja važinėtis jau nebegalima. Vairuotojo sėdynė yra sugedusi, tad jis sėdi lyg ant suoliuko. Mašina be pagalbos niekad neužsiveda. Reik poros vaikinukų, kad ją pirmiausia pradėtų stumti ir tada ji tik užsives. Kartais užgesta tiesiog ant posūkio. Kai keliavome į vieną vietą, pasižiūrėti kaimelio, kuris yra po vandenių, ir tik minoretas matyti, Samara nusprendė užgesti tarp dviejų posūkių kalnuotame kalniuke. Rimtai galvojau mirsiu.

https://scontent-a-fra.xx.fbcdn.net/hphotos-ash3/l/t1/1900075_10202439301002918_1514527605_n.jpg

Kaip jau minėjau Borcka labai nešvarus miestelis. Baigusi tapyti sieną, norėjau nusiplauti rankas, tačiau kavinukėje baigėsi vanduo (jaučiu, kad licencijos maisto įstaigos atidarymui, neegzistuoja…), tad nuėjau į moterų tualetą, prie mečetės. Žinoma, ten vandens irgi kažkodėl nėra. Tačiau galvojau, gal iš krano palei žemę bus vandens. Tik atidarius tualeto duris, ant manęs užšoka didelė, riebi žiurkė. Kad būtumėt girdėję kaip aš klykiau.  Aš šiaip nebijau žiurkių, tačiau tos, kurios gąsdinančiai šokinėja ant manęs, tikrai nėra mano mėgstamiausios. Nusprendžiau, kad jei taip, nesiprausiu aš tų rankų, ir tegul jos būna margos nuo dažų.

https://fbcdn-sphotos-e-a.akamaihd.net/hphotos-ak-prn2/t1/1798372_10202472732278679_376544593_n.jpg

Yasar namuose šildymas neegzistuoja, tad teko miegoti su drabužiais, trimis antklodėmis ir kepure. Palyginus su tais patogumais, kuriuos turėjau Ayder, išties didelis kontrastas, bet iš kitos pusės- aš juk paprastas žmogus ir kaimiškas gyvenimas man nėra svetimas. Tačiau šalia, mečetė, kuri pabudina 4 ryto, nes girdi maldos šaukimą. Tas nelabai malonu, tačiau primena, kad esi kitame pasaulyje.

Mano hostas, tai žmogus su dildelėm svajonėm ir  mažom galimybėm. Tačiau dėl to, jie nėra mažiau laimingas. Nors ir baigęs mokslus Ankaroje, dirbęs Stambule, galiausiai grįžo į kaimą prižiūrėti ūkį ir rūpintis senu tėvu.  Žmogus, kuris mąsto išties plačiai ir trokšta sukurti geresnį gyvenimą Borckoje. Jis įkvepia vietinį jaunimą norėti iš gyvenimo daugiau ir galvoti apie pasaulį už kaimo ribų.

Jo tėvas kalba su labai stipriu regiono akcentu, tad jo suprasti visiškai negalėjau. Tačiau kartais nereikia kalbos norint bendrauti. Paskutinį rytą Yasar anksti pabudo ir išvažiavo į turgų, o aš likau su jo tėvu. Pagaminau jam menemen (turkišką kiaušinienę) ir kartu pusryčiavome. Nors turėjau skubėti į kelią, jis neleido, kol neišgėrėme visos arbatos. Visad prisiminsiu tą akimirką, kai jis perlaužia paskutinį cukraus gabalėlį, kad pasidalintų su manimi… Tuo metu iš televizijos skamba arabiškos maldos, o krosnyje dega malkos. Dar vienas puodelis arbatos ir jau turiu keliaut… Šiandien palieku Turkiją ir atvykstu į Gruziją.

https://fbcdn-sphotos-f-a.akamaihd.net/hphotos-ak-frc3/t1/1981929_10202472732238678_1401180226_n.jpg

Facebook comments:

Profile photo of vjusta

Author: vjusta

rabbit follower

Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Skip to toolbar