Atsigavus po Niagaros krioklių, pradėjo suktis mintys, kur galėčiau keliaut dabar. Žinojau, kad šįkart kur nors netoli. Žvalgiausi CouchSurfing svetainėje įdomių žmonių, gyvenančių netoliau 100 kilometrų nuo manęs. Paieškos buvo nesėkmingos, nes tiems, kuriems rašiau neatrašė. Įtariau, kad tam reikšmės turėjo jų senas prisijungimas prie svetainės. Šiuose miškuose interneto ryšis kelia problemų. Aš pati dvi savaites po mišką laksčiau, ieškodama signalo, nes audra išmušė modemą.
Netikėtai, likus porai dienų iki mano savaitgalio, Olga, su kuria susipažinau svečiuodamasi pas Eddie, Schroon lake miestelyje, pasiūlė vėl pas juos atvykti ir paplaukioti kanojomis. To man ir tereikėjo- ramaus savaitgalio, pas nuostabius žmones. Jokių nuotykių nesitikėjau, bet pasaulis man buvo numatęs gerą istoriją.
Susitarus su bendradarbiu, kad mane pakeis naktiniame budėjime, pabaigiau darbą antradienį vėlią popietę ir patraukiau į kelią. Keturios mašinos ir jau buvau vietoje. Kaip visad tie patys pokalbiai (dabar visiems dar didžiuodamasi pasakoju apie Niagaros kelionę…), nors dėl trečio pavėžėjimo abejojau ar priimt. Tranzuotojas visad turi teisę atsisakyti važiavimo, jei jaučia, kad geriau nereik. Niekad nesu atsisakius, bet šįkart kai pamačiau tris vyrus mašinoje, pagalvojau, kad gal geriau nereik. Bet protas pas mane visad konstatuoja riziką, bet intuicija savo kuždėjimu užtildo jį. Na ir šįkart ji nenuvylė. Gavus neblogą pavėžėjimą, susistabdžiau vaikiną, kurio mašina buvo tikras sąvartynas (pastarąsias dienas stovyklavo miške ir ten nakvojo) . Pasirodo, kad jis patyręs tranzuotojas. Tad pasiklausius jo istorijų, apie tranzavimus Naujojoje Zelandijoje ir gavusis gerų patarimų, buvau išleista Edžio kieme.
Kaip ir tikėjausi buvimas su jais dvelkė jaukumu. Laužas, vynas, puikūs ir įdomūs pokalbiai (ypač apie loterijas ir tikimybes… prisimyniau ir pasigyriau, kad esu laimėjusi ožką, kas juos labai prajuokino), o kitą dieną vaikščiojimas po mielas miestelio krautuvėles ir žinoma, plaukiojimas Schroon ežere ir upėje. Buvau pamiršus kaip irkluoti, bet buvo išties smagu.
Pirmąjį vakarą būdama pas juos, džiaugiausi interneto ryšiu ir pamačius, kad mano kursiokė Miglė yra prisijungus, šovė į galvą mintis, kodėl gi jos neaplankius. Tik 60 kilometrų nuo manęs. Tad kitą dieną, po visų pasiplaukiojimų, labai neskubėdama ištranzavau apie 18 valandą į Lake George. Labai gaišau, tai užsukdama į vieną parduotuvę, tai į kitą. Vis galvojau, kad yra to laiko, gi visai netoli. Galiausia pradėjus tranzuot, po pirmos mašinos su dviem moteriškėm, kurios jaunystėje visą Ameriką išnaršė tokiu būdu, susistabdžiau Franko. Keistas vyras, kuris labai norėjo su manim kuo ilgiau kalbėti ir šiaip buvo apsinešęs nuo žolės. Galiausiai jis nusprendė mane pavežėt tolėliau, kad tik man būtų geriau ir pasiūlė kitą dieną su juo keliaut į Saranac Lake miestą pavakarieniaut. Keistas jis man pasirodė, bet kadangi bevažiuojant susipažinau su jo sūnumi vienoje parkavimo aikštelėje, tad jaučiausi saugiai. Galiausiai jis mane nuvežė Chestertowną. Ten atsidūriau apie 19:30, buvo likę 30 kilometrų, tad labai nesijaudinau. Gi galiausia visad pasigaunu mašiną!
Perėjau visą miestelį ir išėjus iš policijos štabo matomumo akiračio, atradau kažkuo patrauklias, nors primenančias zombių filmus “Leggett” kapines. Būtent prie jų pradėjau tranzuoti. Tada pradėjo dėtis keistas dalykas- MAN NIEKAS NESTOJO. Niekaip negalėjau suvokti kodėl. Mašinų buvo išties nedaug, bet galiausia kas nors per 10 minučių visad sustodavo. Tačiau ta vieta buvo kaip užburta.
Pagal fotoaparate esantį laiko rodymą, suvokiau, kad jau yra apie 8:15 ir saulė jau slepiasi už medžių. Pradėjau žvalgytis į tas kapines ir galvoti, ar būtų labai netinkama, jei ten galiausiai pernakvočiau. Tuomet iš netoliese vingiuojančio keliuko nuo kapinių, pamačiau artėjanti vaikiną su pankiška, ryža skiautere.
– Sveika, aš pravažiuojant mačiau tave čia tranzuojant… Jei tau reikia vietos kur nakvot, gali pas mano draugą name, kuriame pats esu apsistojęs. Tai didžiulė ferma… Ar žinai, kas yra couchsurfing’as? Mes pastoviai priimame keliautojus nakvot. Ryte tave galėsiu pametėt su mašina iki Lake George..
– Couchsurfing’as? Taip, aš tikrai žinau, kas tai. Labai ačiū, bet tikrai turiu nukeliaut šįvakar. Juk visai netoli, kas nors sustos, o ten manęs laukia mano draugė.
– Gerai, jei apsigalvosi, ferma už to posūkio…
Vėl palikta šalia kelio pradėjau abejoti, ar tai tik nebus dar vienas kiškis, kurį man reikia sekti? Pradėjau garsiai svarstyti ir derėtis su pasauliu, kad jei sekančios penkios mašinos nesustos, eisiu ieškot tos fermos. Po 20 minučių jau ėjau nurodytu takeliu, stebėdamasi tokia keista situacija.
– Tai galiausiai nusprendei likti čia,- girdžiu iš kiemo šūktelint tą pankišką vaikiną.
– Nusprendžiau, kad man lemta šiąnakt likt su jumis.
Taip atsidūriau 200 metų senumo fermoje, kurios pagrindinis namas- didžiulis. Kokie 9 miegamieji ar panašiai. Pastoviai ten gyvena Andriu (pankiškas vaikinas, turintis didžiulę aistra Blink182 (grupės simbolis ant kojos ištatuiruotas) ir komiksams (didžiulis Betmenas ant rankos), Rocco (40metis vyras, iškeliavęs daugybę pasaulio, grupės The USM vokalistas, Pietų Afrikoje praleidęs kokius 9 savo gyvenimo metus, paskutinį kartą pasisvečiavęs šioje fermoje (taip pat CS) nusprendę likti ir gyventi), Madelaine (neseniai baigusi koledžą, didelę svajotoją ir turintį troškimą, kuo daugiau keliauti) ir -žinoma Jack, šeimininkas, kuriam priklauso ne tik ferma, bet ir didelis plotas aplink. Labai didelis. Jo pavardė…Leggett. Būtent, kaip ir kapinių, nes jo šeima čia gyveno dar prie miesteliui atsirandant. Jam 24 metai, bet jau neblogai prasibastęs po pasaulį, dabar bandantis gyventi kuo minimaliau. Beveik visas maistas iš fermos- didžiulis daržas, kurių daržovės parduoda vietiniame turguje, vištos, ožkos, kiaulės… Net alkoholį gaminasi patys ir turiu pasakyt, išties skanų. Visi jie darbuojasi fermoje, na ir keliautojai keliaujantis pro šalį taip pat lieka padeda. Ant kojos pats išsitatuiravo skaičių- 42. Tai yra atsakymas į vieną svarbiausių klausimų visatoje. Tai atsakymas iš knygos, kurios ieškojau dvejus metus ir kurią atradau prieš 2 savaitės svečiuodamasi Schroon Lake miestelyje… Būtent tą knygą, apie tą atsakymą 42 ir dabar skaitau. Atsitiktinumas?
Vakaras su jais buvo magiškas. Prisijungė jų vietiniai draugai, kurie taip pat padeda fermoje, sugužėjo iš kambarių kiti keliautojai (vienas į Aliaską judėjo, kitas lankė Rocco…) ir visi klausėmės nuostabaus gitaros skambėjimo ir dainų.Visiems buvau pristatoma, kaip mergina rasta šalia kelio prie kapinių 😀
Gavus atskira didžiulį kambarį, nuėjau miegot ir gulėdama lovoje stebėjausi, kaip aš sugebu pakliūti į tokias vietas. Ryte atsikėliau nusprendusi nekeliauti į Lake George, o likti su šiais žmonėmis ir padėti jiems fermoje. Begriebdama šieną iš ožkų gardo kalbėjausi su Rocco, apie tai kaip mokausi būti jautria pasauliui, jo kuždėjimui, ką turiu daryti, kur eiti, išmokti stebėti nuorodas, simbolius… Jaučiu, kad viskas yra sujungta, visos detalės kažkur veda, daugybė atsitiktinumų mane nulėmė aplinkybes patekti į įdomiausias vietas, keisčiausias istorijas … Tada jis man papasakojo apie Sinchronicity- Sinchronizmą, apie kurio principą manau, žinojo dauguma mano mylimų rašytojų, kurdami geriausių savo veikėjų gyvenimus. Dabar gilinuosi į šį K.G.Jungo teoriją, kurioje atrandu daug artimų idėjų mano asmeniniam suvokimui apie šį pasaulį.
Su Rocco, kalbėjausi išties daug, apie viską: kelionės, aistrą joms, keistą pojūtį būnant visuomenėje, norą būti kuo toliau, norą būti laisva ir baimę vieną rytą pabusti suvokiant, kad trokštų apsiraminti ir gyventi standartinį gyvenimą. Jis man daug ką sudėliojo galvoje, patarė ir nuramino, bei pasakė, kad aš skleidžiu didžiulę aistrą gyvenimui ir tikėjimą gėriu, o tas man ir padės kelyje.
Po darbo keliavome šokinėt nuo olų ( blogiausia dalis buvo, kad kai teko bristi upe, pateikėm į bjaurių musių ar velnią žino ko kirmėlyną ir teko visas tas kirmėlytes nuo savęs rankioti..), lakstėm su pikapais, valgėm nuostabų organišką maistą ir galiausiai, juos palikau pažadėdama, kad iki vasaros galo dar būtinai sugrįšiu.
Sėkmingai pasigavau mašiną su nuostabiu vairuotoju, kuris nusprendė dėl manęs padaryti 30 kilometrų lanką, kad nuvežtų mane tiesiai į stovyklavietę. Sakė, kad jaučia, kad turi padaryt gerą darbą šiandien. Plepėjome nesustodami visą kelią, apie jo sūnus, Ameriką, mano vasarą čia…
Keistai įdomus tas mano gyvenimas. Pilnas nuostabių ir gerų žmonių, nes tikiu jais ir suteikiu jiems galimybė tai atskleisti man, visiškai nepažįstamai keliautojai rastai šalia kelio…
Aš tikrai esu įsimylėjusi savo gyvenimą.
