Stebuklai. Jau po kelionės…

Gyvenimas yra nuostabus. Tačiau reik nebijoti išeiti iš patogumo į nežinomybę. Svarbu pasikliauti Dievu, kad busi nuvestas ten, kad atsiras žmonės, ar netikėtai įvyks kažkas, kas padės stipriai pajusti šio pasaulio grožį.Tiesiog išdrįsk. Ir tada stebuklai tavo gyvenime pradės vykti.

Žinau, kad baisu, tačiau tai tik baimė suklysti. Bet tu gali nustoti bijoti, kai nebejausi baimės klysti. Nebijok klaidų, bandyk, klysk ir taip mokykis. Taip išmoksi pažinti save ir pasaulį. Juk klysti ir pasiklysti smagu!

Ačiū dangaus ir žemės galybei už gyvenimą pilną stebuklų. Ačiū  už duotą vidinę jėgą, kuri padeda man nugalėti baimę. Ačiū už ženklus, kurių prasmę tik aš viena ir težinau. Ačiū už pasitikėjimą nepažįstamiems žmonėms.

Kelionė buvo nuostabi. Būtent tokia, kokios man reikėjo, kad  vėl pradėčiau jausti šio pasaulio grožį. Turkijos vyrai pagerino savo įvaizdį mano akyse. Visi tie vyrai, kurie manimi rūpinosi tėviškai, broliškai ir draugiškai. Tie, kurie leido nakvoti jų namuose, kurie mane paveždavo, kurie rūpinosi mano saugumu. O jie juk manęs nepažinojo. Juk aš jų nepažinojau irgi. Tačiau mus rišo pasitikėjimas, kurį suteikėme vieni kitiems ir tai žinodami nenorėjome nuvilti.

Vėl jaučiuosi pasaulio dalimi ir vėl pradėjau matyti kiškius, kuriuos sekdama, atsidursiu stebuklų pasaulyje. O jis yra šalia, tiesiog kartais nematomas.

Atsimerk. Nebijok.
https://fbcdn-sphotos-g-a.akamaihd.net/hphotos-ak-prn1/t1/1964785_10202432439911395_2096218808_n.jpg

 

Ant pečių

Metas skristi iš Stambulo…

Du megztiniai? Gal daugiau… Tikrai reik sumažinti suknelių kiekį, nes suprantu, kad jos lauks dar porą mėnesiu, kuomet galės puošti mane. Drabužiai keliems mėnesiams Kaukazo krašte (reikia daug mažiau, nei galėtum spėti). Agotos duona, akmenėlis nuo Lietuvos žemės, šalikas su kuriuo niekad nesiskiriu, botai, kurie manęs dar niekad  neišdavė… Ahh.. Kaip viską sutalpinti į kuprinę? Kai supranti, kad “turtas”, kuris keliauja su tavimi, bus ant tavo pečių dvi ar net tris savaites, renkiesi daiktus daug atidžiau. Tačiau, limitai tik apsunkina pakavimosį procesą, kuris yra neišvengiamas.

Laikas traukti į kelią. Šįkart mano tikslas Gruzija, Tbilisis, kuris taps mano laikinais namais keliems mėnesiams. VU turbūt manęs nemėgsta, kad vėl džiaugsmingai mane išsiunčia, kad dingčiau iš akių. Arba atvirkščiai ir patenkina mano norus vis pabėgti iš vokiečių gatvės. Kad ir kaip ten yra, man sekasi. Continue reading

Buržujiški naujieji… ir paprasti, bet ne prasti tikslai kitiems metams.

2013 metus pasitikau viduryje miško, apsupta pusnių, pasišviečiant pasigamintais žibintais ir besiklausant draugų grojamų melodijų. Šiuos metus- su nepažįstamaisiais, bet maloniais buržujais ir pažinodama iš viso vakarėlio tik savo vaikiną. Jaučiausi, lyg kokia antropologė, bestebinti nepažįstamą žmonių bendruomenę. Arba lietuviškai sakant, kaip kokia iš kaimo, besistebinti  kaip namų vakarėlyje gali būti pasamdyti padavėjai, pilvo šokėjos linksminti svečius ir merginos, kurios net ir turėdamos pasiremti ramentais, vistiek su žudančiais aukštakulniais kulniuoja. Ir niekas nešoko, nors net didžėjus buvo. Nes niekas nenori būti dėmesio centre. Niekas nenori tapti linksmintuoju. Neabejotinai buvo įdomu ir keista. Bet juk  to ir noriu iš kiekvienų Naujųjų metų sutikimų ar net iš visų metų- įdomumo ir nuostabos. O atsisakius barmeno paslaugų, pati susipilčiau sau kokteiliukus, pašokau su pilvo šokėja ir sužavėjau mus pakvietusio vaikino draugo tėvą ir  namų šeimininką  savo sąmoju. Continue reading

2013-tųjų iššūkiai ir žmonės

2013 metais bandžiau vykdytį savo Didįjį Gyvenimo Sąrašą.
Tačiau nelabai sėkmingai…

Tikėjausi sugriauti stereotipus apie turkus, nes jau kurį laiką tikėjau, kad tik italai yra didesnė nelaimė nei jie (kalbu tik apie vyrus). Tačiau šis prietarais paremtas įsitikinimas man labai nepatiko.  Tik dėl to, kad prieš kelionę teko patirti kelių Turkijos tautiečių labai nemalonų elgesį, buvau  nusiteikus prieš visus šios tautos vyrus. O aš juk esu atvira idėjoms ir tokie nusistatymai man labai nepatinka kituose žmonėse. Tačiau, būdama Turkijoje išties radau argumentus, kad esu teisi. Nors ši šalis tapo man labai svarbi, kultūra labai patraukli, žmonės labai malonūs, tačiau… apie turkus buvau teisi.  Bet išimčių visad galima rasti.

Išvykau į Erasmus ir išties buvo labai įdomu bei patyriau daugybę netikėtumų. Didžiausias, kad ir dabar sėdžiu tame pačiame universitete ir rašau šį blogo įrašą (romanas su profesoriaus asistentu netyčia užsitesė). Tuo pačiu laikotarpiu teko pajusti protestavimo ir kovojimo jaudulį Gezi parko protestuose bei įsimylėti turkišką niekšą, dėl kurio teko pradėti mokytis mylėti. Dar sudalyvau reklamos filmavime. Bent jau teko pamatyti kaip gi nuobodžiai ir ilgai jos filmuojamos.

Rūkyti mesti nepavyko, o tikslas įkvėpti kažką tapti būti vegetaru teko išbraukti iš sąrašo, nes po ilgos pertraukos pradėjau valgyti mėsą. Nepavyko subalansuoti geležies įsisavinimo, tad per 5,5 metų vegetarizmo priartėjau prie galimos mažakraujystės, tad teko pripažinti, kad nepavyksta būt man vegetare.

https://fbcdn-sphotos-e-a.akamaihd.net/hphotos-ak-prn1/993516_10200731092018761_943721750_n.jpg

Šiems metams labiausiai dėkoju už žmones. Tie kurie man padėjo, manimi rūpinosi ir išmokė naujų daykų. Žmonės, kurie mane priėmė tokią, kokia esu ir tie, kurie manimi žavėjosi ir kelė man pasitikėjimą savimi. Ačiū. O labiausiai už tuos, kuriuos pamilau, kurie tapo man ypatingais, prie kuriu prisirišau, nors ir visad to vengiu.

Tas keistas jausmas, kai sutinki savo sielos atspindį besiblaškydama pasaulyje ir atsitiktinai su juo atsiduri toje pačioje vietoje. Niekad negalėjau patikėti, kad už Atlanto vandenyno yra žmogus, su kuriuo taip sutapčiau, su kuriuo būtų taip gera keliauti, kalbėtis ir, kad tas žmogus manimi taip pasitikėtų. Ahhh, Janessa… Labiausiai liūdna, kad ta mergina tokia panaši į mane, tad tikrai turėjo išvykti per anksti, kol dar mūsų bendros istorijos tik buvo pradėtos rašyti. Toks jau tas gyvenimas.

Kitas žmogus mane išmokė…vis dar moko mylėti. Nors mano jausmai Janessai, kartais jam kelia įtarimų (… tiesiog pavydi seseriškos meilės…), tačiau jo kantrybė, rūpestis ir besąlygiška meilė, mane privertė pradėti galvoti ne tik apie save, bet ir apie kitą žmogų. Nors vis dar turiu sunkumų su tuo, nes šiame gyvenime meilė žmogui man nėra prioritetas, o labiau meilė pasauliui, galimybėms ir laisvei, tačiau 2013-ieji be jo ir tos keistos melodramos, kurią teko patirti, nebūtų tokie, kokie buvo. Ačiū.

 

https://fbcdn-sphotos-a-a.akamaihd.net/hphotos-ak-ash3/944208_10200905715424237_2013554721_n.jpg

Štai tokie tie buvo metai. Pilni visko, tiek gero, tiek pamokančio. Dabar esu pasiryžusi naujiems nuotykiams ir siurprizams, kuriuos gyvenimas neabejotinai man ruošia.

Grįžau

Nuo šio viešo dienoraščio pradžios, pirmą kartą buvau jį apleidusi tokiam ilgam laikui. Kas vyko, kas nutiko, ar netyčia numiriau ar ką… Visko yra tiesiog per daug, kai kas labai asmeniška viešam dienoraščiui, o kai kas neįtikėtinai įdomų, bet… Bandysiu šio rudens nykiais vakarais viską, kas įvyko surašyti į vieną istoriją.

Bet dabar, pradedu vėl rašyti blogą nuo 2013.08.19 .

Būsena:

    • bandanti surasti strategiją įdomiam gyvenimui kitiems 9 artėjančiams mėnesiams Lietuvoje,
    • vis dar neišsikrovusi kuprinės iš po kelionių (mano Merhaba, Turkija trūko ilgiau nei galėjau tikėtis),
    • kovojanti su jausmu “Kaip man čia neįdomu” ,
    • drąsinanti save vėl gyventi su šeima po 3 metų pertraukos,
    • ieškanti darbo,
    • ieškanti pigių bilietų į Turkiją…

Labas Lietuva, grįžau!
https://fbcdn-sphotos-c-a.akamaihd.net/hphotos-ak-prn1/28162_10200921005646483_474153754_n.jpg

13 iššūkių šiems metams

Kažkur viduryje miško, apsukta nykštukų ir nuostabių instrumentų garsų… Štai taip aš sutikau 2013-uosius. Visiškai kitaip ir dėl to labai gera.

Nauji metai, nauji tikslai? Ne visai, nes savo didįjį gyvenimo tikslų sąrašą aš jau turiu. Tikiu, kad norint pasiekti tikslus, svarbu nubrėžti deadlines. Tad išrinkau 13 iššūkių, kuriuos planuoju įvykdyt šiais metais.
https://fbcdn-sphotos-c-a.akamaihd.net/hphotos-ak-ash3/531460_546082458738020_804636148_n.jpg

  1. Aplankyti 10 naujų šalių. (Planuose Europa ir jos pakraščiai)
  2. Sugriauti turimus stereotipus apie turkus (gal laikas praleistas Turkijoje tam padėtų?)
  3. Euro’tripas tranzu! (Tarė, jau visai greit!)
  4. Keliauti/Būti kelyje ištisą mėnesį. (Tam, turėtų padėtį 3.  iššūkis)
  5. Pajusti laisvąjį kritimą. (jaučiu, kad jau laikas šokt su parašiutu…)
  6. Išmokti naują kalbą. (turkų ar ispanų?)
  7. Pasidaryti naują amžiną priminimą ant odos. (ar net ne vieną…)
  8. Nueiti nuo Vilniaus iki Širvintų (nes… tiesiog…)
  9. Studijuoti užsienyje (Erasmus)
  10. Sudalyvauti vestuvėse (Norėtusi kokiose tai tradicinėse musulmonų, bet jei nepavyks- Didžp. paukštelis ruošiasi ištekėti. Jeeee…)
  11.  Išsimaudyti purve (kuriame festivalyje tai būtų galima padaryt?)
  12. Išmokti apsiginti (Dėl visą ko…)
  13. Pagaliau normaliai išmokti šokti Salsą! (Nes noriu!)

Šiais metais bandysiu savo visuomeninę veiklą padaryt labiau kryptingą, taip pat norėčiau sutvirtėti akademiškai mane dominančioje žmogaus teisių srityje. Kadangi noriu būt laisva ir laikyti tvirtai visus savo gyvenimo kampus- užgesinau savo paskutinę cigaretę. Toks nuostabūs išlaisvinimo jausmas dabar manyje. Tikiuosi, kad “mažoji nikotino pabaisa” manęs nepaveiks ir liksiu laisva.  Taip pat tikiuos, kad mano neįprasti santykiai su ypatingu žmogumi išliks tokie pat stiprus ir artimi. Atsisakau tikėti, kad neįmanoma draugystė ne tik, kad tarp vaikino ir merginos, bet tarp tų, kurie buvo… pora.

Laukia nuostabūs ir pilni iššūkių metai. Aš tai jaučiu.

… ir horoskopai taip sako 😀

100daysofusa:100. Pabaiga.

100 dienų Amerikos žemėje manęs laukė, nes negalėjau sėdėti vietoje ir negaudyti kiškių- progų savo gyvenime.

Negalėjau net įsivaizduoti, kokia neapsakoma bus ši vasara. Vis dar negaliu patikėti, kokia trenktai drąsi aš esu. Mano polinkis į avantiūrizmą ir naivumą šią vasarą padarė neužmirštama.

Metas skaičiuosi vasaros derlių.  Šį darbą palengvina tai, kad lūkesčius buvau susirašiusi. Jie buvo tokie:

Materialus: negrįžti minuse. Maksimalus: grįžti į pliusą ir sugebėt kažkaip pakeliaut. (grįžau į pliusą, išnaršiau New York valstiją, išties pažinau įvairiausias Amerikos visuomenės puses, praleidau neužmirštamą laiką New York, Bufalo, Niagaros Kriokliuose…)

• Dvasinis: atrasti harmoniją savyje. Išspręsti prieštaravimus ir visus išsiderinimus mano asmenybėje. (Gal ir sunku bus patikėt, bet nors ir darydama visas tas kvailystės, išties manau, kad tai buvo daug brandesni nuotykiai nei seniau. Buvimas vienai kelyje, kalnuose, prie krioklių leido man save išgirsti. Iškelti sau klausimus ir išties atrasti savus atsakymus. Visų savo abejonių ir prieštarų neišsprendžiau, bet tai natūralu. Tam turiu visą gyvenimą, kuris ir yra ne tik tam, kad pažinčiau save, bet ir sukurčiau.

• Fizinis nepriaugti svorio (sako, kad ten net vanduo kaloringas…) ( fiziškai tapau žymiai ištvermingesnė ir stipresnė, svorio nepriaugau, o kai kurie pažįstami teigia, kad atrodo, kad kažkiek ir numečiau…)

• Kiškinis: padaryti kelis punktus iš savo didžiojo gyvenimo tikslų ir iššūkių plano. ( šokinėjimas į krioklius, kava Centriniame parke (su nakvynė kartu :D), nebeskendimas, nušokimai nuo uolos, tilto)

• Esminis: turėti išskirtinė vasarą, kurios būtų neįmanoma pamiršt. (Ji buvo išties išskirtinė. Turbūt net geresnė už buvusią, kuri turėjo geriausios titulą. Pamiršt? Jokių būdų, tuo labiau, kad šis tinklaraštis man padės nepamiršt)

https://fbcdn-sphotos-g-a.akamaihd.net/hphotos-ak-snc7/308252_4234253173673_1543612873_n.jpg

Vasara, kuri darkart pagrindė, kad turiu nuostabų gyvenimą. Kad jį būtent tokį susikuriu savo sprendimais. Tikėjimas žmonių gerumu ir tuo, kad mane saugo kažkas ten aukštai, pasidarė labai stiprus.

Naujas iššūkis? Turėti įdomų gyvenimą čia, Lietuvoje. Artėjantis nuotykis? Po poros savaičių jau busiu visiškai tikra, bet nujaučiu, kad savo gimtadienį švęsiu ten, kur nei kalbos nemoku, kur kultūra išties kitokia, o mano galvoje išties stipriai įsigyvenęs stereotipas, apie tos šalies vyrus.

 

100daysofusa:99 (normalūs žmonės nemiega parkuose. o kas sakė, kad aš normali?)

“-Aš žinau, kad tai skambės labai keistai, bet visa ši vasara buvo ne iš eilinių. Noriu paskutinę naktį pabaigti išties išskirtinai, tad… sumaniau nakvot Centriniame Parke. Gal gali paskolinti miegmaišį?”

Mano hosteris tą akimirką prarado visas viltis, kad gal vis dėl to esu normali. Ne, nesu. Priminęs, tai ką ir pati žinau, kad prisiimu sau didelę riziką, davė man miegmaišį ir paprašė grįžti gyvai. Kol prie parko įėjimo esančios Kristupo Kolumbo skulptūros laukiau Pawel, pamačiau vidutinio amžiaus moterį laikančią kartono gabalą su užrašu “Ar gali padėti? Aš alkana”. Iš kioskelio nupirkau arbatos sau ir jai karšto šokolado su bandelėmis. Su pardavėju įsišnekėjau, kad jis atvykęs iš Maroko. Tai šalis, kurioje pirmą kartą pradėjau keliauti pasitikėdama nepažįstamųjų gerumu. Nusprendžiau, kad tai geras ženklas prieš tokią avantiūrą, kaip “nakvynė Centriniame parke”, nes prieš  20 mėnesių turėjo savo sėkmingą marokietišką nuotykį.

Jau buvo beveik vidurnaktis, kai susitikome su Pawel ir patraukėm į parką ieškoti nakvynės vietos. Norėjome susirasti vietą iki 1 valandos, kai policija pradeda patruliuoti po parką ir išrašinėti baudas už buvimą ten, kur negalima būti. Visai netoli nuo parko krašto, atradome kalniuką, kuris nors iš šonų apšviestas, tačiau būnant ant jo tampi nematomas. Pawel patiesė palapinę, kad nuo žemės nepasiektų mūsų šaltis, aš apsidėjau visus turimus džemperius, įšokom į miegmaišius ir pradėjome savo nakvynę. Beplepant ir bežiūrint į žvaigždes pakeitusius dangoraižių šviesulius, pajautėm, kad kažkas vaikšto aplink. Neaiškus vyras vaikštinėjo apie dešimt metrų nuo mūsų ir rūkė žolę. Tai kėlė nejaukumą, nes jis vis nenuėjo, o ratais sukosi aplink mus. Galiausiai, kai policija pradėjo važinėti po parką  (jų švyturėlių šviesos išdavinėjo juos), jis dingo. Pasidarė truputi ramiau. Toliau išties keistoje, tačiau labai ypatingoje aplinkoje dalinomės savo baimėmis, laimėmis ir svajonėmis vienas su kitu. Išgirdome, kad kažkas artėja prie mūsų. Prie akmens, esančio už kelių metrų prisėdo porelė, kuri garsiai plepėjo. Niekaip negalėjom suprasti, ko jie ten sėdi. Negi jie jaučiasi gerai sėdėdami šalia dviejų neaiškių tipų gulinčių miegmaišiuose? Mergina atsistojo ir pradėjo eiti link mūsų, kai pradėjo klykti… o mes juoktis. Pasirodo, jie mūsų nematė. Nuraminę mergina, kad mes šiaip keliautojų pora sugalvoję pernakvot čia, kartu pasijuokėm, kad sugebėjo mūsų nepastebėti, kai buvome už kokių trijų metrų. Jau buvo beveik trečia valanda, kai jau pradėjome išties snausti. Regis jau buvau bepradedanti kažką sapnuoti, kai pajaučiau ryškią, ryškią šviesą nukreipta man į veidą. Atsimerkus, supratau, kad patekome į rimtą bėdą. Šalia mūsų stovėjo… pareigūnas.

–         Sveiki, pareigūne…- jau buvau pasiruoši rinktis daiktus…

–         Ką čia veikiate?

–         Mes keliautojų pora, nusprendėm romantiškai praleisti paskutinę naktį Amerikoje…- Pawel pradėjo jau teisintis, nors buvom susitarė, kad jei kas mus pagaus, aš bandysiu savo moterišką žavesį naudot. Tačiau tuo momentu galvoje sukosi tik mintis, kad paskutinę naktį galiausiai prisidirbau…

–         Iš kur jūs esate?

–         Aš iš Lenkijos, ji iš Lietuvos…

–         Hmmm… Gerai vaikai, aš jūsų nemačiau. – besijuokdamas mums pasakė ir nuėjo prie kitų, netoliese su žibintais ir šunimis (!) bevaikčiojančių kolegų.

Kai jis nuėjo mes buvome be žado. Negalėjom  patikėti, kad negavome baudos, kad mūsų neišvarė ir šiaip viskas baigėsi gerai. New York mieste baudas rašo išties labai greit ir ilgai nežaidžiant, o mes net labai nesistengdami jos negavome, nes… pasisekė? Pawel nusprendė, kad būčiau puikus talismanas, kaip kokia kiškio kojytė, kadangi esu labai mylima sėkmės. Po pareigūno vizito jautėmės ganėtinai saugiai ir galintys ilsėtis, tad galiausiai  užmigau. Pabudau po trijų valandų, nes auštanti diena mane pradėjo šaldyti bei išgirdau triukšmą. Pasirodo, miestiečiai jau būriais lakstė po parką. Visa pasišiaušusi, nusprendžiau, kad geriausiai rytą būtų pradėti kava. Būtent jos išgėrimas Centriniame Parke, buvo vienas iš mano ilgojo  gyvenimo iššūkių sąrašo. Tik rašydama tą punktą negalėjo įsivaizduoti, kad busiu pernakvojus tame parke prieš jį įvykdant.

Papusryčiavę prie Kristupo Kolumbo statulos, nuvažiavom pas Diego pasiimti mano daiktų, nes po kelių valandų, jau turėjau pradėti judėt link oro uosto. Užsukom į keletą suvenyrų parduotuvių, o tada patraukėm į dar vieną, išties išskirtinį parką High Lane. Jis įkurtas ant senų krovininių traukinių bėgių. Parkas ore, kurio plotis kokie tris metrai, o ilgis apie porą kilometrų. Tyliai vaikščiojom po tą parką, kartkartėmis vis vienas kitam primindami apie tai, kokią sėkmingą kvailystę praeitą naktį įvykdėm. Daug nekalbėjom, nes buvo gaila išsiskirti žinant, kad turbūt gyvenime nebepasimatysim. Tai toji „tamsioji“ keliavimo pusė. Sutinki daugybę žmonių, su kuriais praleidi nuostabų, neužmirštamą laiką, tačiau turi su jais išsiskirti ir turbūt niekad jau daugiau nebesusitikti. Iš visų savo dviejų metų dažno keliavimo, kuomet sutikau kelias dešimtys, jei ne daugiau,  žmonių, kurie papildė mano gyvenimą ypatingomis akimirkomis, antrąkart sutikau tiktai …du.

 Po parko patraukėm į metro stotį iš kurios turėjau keliauti į Newark stotį, o iš jos autobusu į oro uostą. Atsisveikinau su Pawel palinkėdama, kad jo didžioji kelionė, kuri tik prasidėjo, būtų pilna tokių akimirkų kai praėjusi naktis, o jis man pasakė, tai ką ir kartojo parke bežiūrint į New Yorko dangoraižių šviesas „Neabejok, tavo visas gyvenimas bus nuostabus“.

100daysofusa:98 (žiopla, bet sėkmės mylima)

Bevakarieniaujant Centriniame parke sumanėm, kad reik šiąnakt patyrinėti naktinį New York. Aš turėjau apsistoti šalia Harlem esančiame Washington Heights rajone, kurį nuo Bronkso skiria Harlem upė. Tad susitarėm, kad grįžtam pas savo hosterius, pasiimam juos eiti kartu su mumis ir susitinkam pusė vienuoliktos vakare ant tilto jungiančio mūsų rajonus.

Grįžus pas Diego ir pristačius jam mūsų idėja, pamačiau, kaip pasikeitė jo veidas. Jis nemanė, kad tai išties gera mintis: „Kai sutemsta, aš net neišeinu į gatvę. Tai pavojingiausias rajonas New York, čia fiksuojamas didžiausias nusikalstamumo lygis, o ypač užpuolimų…“ Jei ne tas mano naivus, bet labai stiprus tikėjimas žmonių gera prigimti ir tai, kad visą vasarą net nebuvo akimirkos, kad būtų tekę suabejoti dėl to, turbūt tada būčiau pradėjusi mąstyti ir galiausiai konstatuočiau išvadą, kad tikrai geriau man niekur neeiti. Bet… aš buvau apimta tos euforijos, kad pasaulis mane myli ir nusprendžiau tai patikrinti, eidama susitikti su lenkais viena.

Parašius žinutę iš savo hosterio telefono, kad busiu ant tilto laiku, tačiau nepaminėjus, kad ateinu viena, užsidėjau didžiausią iš turimų tamsių džemperių (deja su ilgu sijonu, nes kelnių neturėjau), paslėpiau susirišdama savo šviesius plaukus ir tikėdama, kad viskas bus gerai, išėjau į pavojingiausią rajoną. Reikėjo pereiti apie 10 kvartalų, kad pasiekčiau tiltą. Nuleidus galvą žemyn ir tikėdamasi, kad niekas manęs nepastebės skubėjau per gatves link to tilto. Buvo nejauku, bet stengiausi apie tai negalvoti. Ignoravusi visokias replikas, tokias kaip „Ei, mergaitė, kur eini“, „Labas mergyt“, jau buvau netoli tilto, kai supratau, kad turiu du pasirinkimus. Arba turiu eiti požemine pėsčiųjų perėja, kuri atrodė labai tamsi, arba perlipti apsaugos barjerą ir eiti greitkelių iki tilto, kur mašinos lekia nežmonišku greičiu. Taigi, pasirinkimas tarp išprievartavimo ir suvažinėjimo. Pasirinkau pastarąjį. Perlipau barjerą, save drąsindama, kad visą vasarą praleido vaikščiodama šalia važiuojančių mašinų ir kuo skubiau pasiekiau tiltą. Nuo jo atsivėrė nuostabus vaizdas, tačiau labai akivaizdžiai nesiviešinau ant jo, kad ir tiems keliems praeiviams, tad stengiausi tiesiog lūkuriuoti įsirėmusi į nišą. Supratau, kad lenkai vėluoja. Šįkart turėjau laikrodį, nes Pawel, išgirdęs, kad keliauju be jo, man padovanojo. Laikas slinko, o jų kaip nėr, taip nėr. Telefono neturėjau, tad negalėjau pasiteirauti, kas atsitiko. Jau buvo 11 valanda, kai nusprendžiau grįžti atgal pas hosterį, manydama, kad gal jie persigalvojo ar kažkas atsitiko. Vėl 10 kvartalų per rajoną, kuriame turbūt esu vienintelė baltoji. Svarbiausia tokiose situacijose nemąstyti, nes blogos mintis gali pritraukti išties kažką blogo. Grįžus pamačiau, kad Diego jau juokias iš manęs, nes rodos, gavau žinučių. Pasirodo, kai tik išėjau, tie lenkai parašė, kad susitiktume pusvalandžiu vėliau, o paskui klausinėjo, kur aš jau esu. Jiems atrašiau, kad buvau išėjusi be hosterio, tad prasilenkėm. Kitą dieną, kai galiausiai susitikome (naktinio žygio neleido man kartot), jie sakė, negalėję patikėt, kad būsiu nusprendusi eiti viena. Kai jiems papasakojau, kad dažnokai šią vasarą atsidurdavau iš pažiūros pavojingose situacijoje, jie mane apibūdino, kažkokia lenkiška patarle, kuri skambėtų taip „Žiopla, bet sėkmės mylima“. Taip pat neslėpdami jie vadino mane trenkta, bet būtent dėl to jiems ir patikau.

https://fbcdn-sphotos-g-a.akamaihd.net/hphotos-ak-snc6/s720x720/183312_4193480234375_498054816_n.jpg

https://fbcdn-sphotos-e-a.akamaihd.net/hphotos-ak-ash3/564516_4193481234400_1015418610_n.jpg

Pernakvojus pas Diego, kuris buvo tikras džentelmenas ir miegojo ant grindų užleidęs man savo lovą, išskuodžiau kartu su lenkais tyrinėti žemutinį Bruklyną. Tai buvo lenkaitės jau paskutinės valandos New York, nes turėjo vakarop skristi atgal į Varšuvą. Kaip visad mūsų susitikimas buvo komplikuotas (gal išties reik telefoną įsigyt kai keliauju :D), bet galiausiai vaikštinėjom po žymiąją Wall street, bandėm pasiekti buvusio Pasaulio Prekybos centro vietą, tačiau žmonių buvo daugybė, tad nusprendėm keliauti ant Bruklyno tilto.

Kai galiausiai atsisveikinome su lenkaite, sumanėm su Pawel keliauti į Coney Island, kuri visiškai nėra sala, bet tai paplūdimis prie Atlanto Vandenyno. Po ilgos kelionės metro pasiekėm tą rajoną. Keista, kai iš miesto centro  patenki į pajūrio kurortą primenančią vietą. New York išties ypatingas miestas. Pamatėm, kad paplūdimyje niekas nesimaudo, nes jis uždarytas, dėl didelių bangų… Tačiau, mes nusprendėm, kad tai nekliūtis. Greit persirengus, nulėkėm prie vandens. Sutarėm net netikrinti jo šaltumo, kad nepakeistų mūsų pasiryžimo. Sulaukėm kada iš po debesies išlindo saulė ir įbėgom į vandenį. Vanduo buvo šiltesnis nei manėm, o per bangas šokinėt išties ne taip jau pavojinga. Kartkartėmis išbėgdavom atgal ant smėlio, kad nuvaikytume žuvėdras nuo savo daiktų, o tada atgal į bangas. Saulei dingus, pradėjau šalti, tad maudynes baigėm.

http://www.ajourneyintonaivety.comule.com/images/bimericana/12/0912/110912k.jpg

Persirengę ir pradžiuvę ant suoliuko, mąstėm, kur būtų smagu nulėkt pavakarieniaut. Gal prie Laisvės Statulas? Kodėl gi ne. Šokom atgal į metro, nulėkėm prie kelto keliančio į Staten Island ir kol turistai persisvėrę per turėklus fotografavo vakarėjančiame fone New York centrą ir žymiąją ponią su degančiu deglu, mes sau smagiai vakarieniavome prisipirkę įvairiausių bandelių…

Tik nusikėlę į Staten Island, grįžome atgal į keltą ir šįkart jau ne alkani grožėjomės išties magiškai atrodančiais žiburiais mieste. Aš jau buvau bepradėdanti liūdėti, kad tai paskutinis mano vakaras, paskutinė naktis Amerikoje ir po 24 valandų būsiu jau kelyje  atgal į Europą. Tada mums kilo beprotiška idėja „ Ypatingiausia vieta mums- Centrinis parkas… o jei būtent paskutinę naktį praleistume ten. Pamėginkime pernakvot ten.“ Be to, kad tai išties nelegalu (parkas uždaromas nuo 1 valandos po vidurnakčio ir tada pareigūnai gaudo visokius benamius ir išrašynėja baudas), pavojinga (gali kas nors apiplėšti ar užpulti), aš visad šalu nakvodama lauke, o taip pat tai ganėtinai nesuprantama, nes abu turėjome kur nakvoti, tačiau parkas skambėjo kaip iššūkis. Kaip tinkamiausia idėja pabaigti savo amerikietišką ir išties trenktą vasarą, įžymiausiame parke Amerikoje ir pasaulyje. Iššūkis priimtas:)

http://www.ajourneyintonaivety.comule.com/images/bimericana/12/0912/110912n.jpg

100daysofusa: 96 (…meilė nr.1 Centrinis Parkas)

po muziejaus su Pawel patraukėm į Centrinį parką, kuris pasak jo yra tikroji NY širdis ir yra nuostabiausia vieta šiame mieste. Jis buvo teisus. Tai didžiulis parkas, kuriame pagaliau jauti, kad tau netrūksta erdvės. Šen bei ten žmonės sportuoja, gulinėja, piknikauja, paišo, šoka, dainuoja, glaustosi, bučiuojasi, maitina voveres… Į tą parką aš vis grįždavau ir grįždavau. Vieną dieną atradau gražiausią, kokį tik esu mačiusi fontaną, į kurį aš žinoma įlipau. Kitąkart papietavau ant didžiulio akmens kartu su savo kompanionais lenkais. Vieną vakarą kartu su jais ten pasiklydome. O vieną naktį… Bet geriau apie viską iš eilės.

https://fbcdn-sphotos-b-a.akamaihd.net/hphotos-ak-prn1/57914_4193411632660_1466314377_n.jpg

https://fbcdn-sphotos-a-a.akamaihd.net/hphotos-ak-snc6/262852_4193412312677_1677325262_n.jpg

https://fbcdn-sphotos-f-a.akamaihd.net/hphotos-ak-ash4/s720x720/301002_4193486594534_891410658_n.jpg

https://fbcdn-sphotos-d-a.akamaihd.net/hphotos-ak-ash3/577044_4193487114547_668905052_n.jpg

Vėliau susitikome su dar viena lenkaite, kuri buvo Pawel pažįstama ir kurią taip pat nusprendė priimti jo CS hosteris. Tik susipažinusi, turėjau su jais išsiskirti, nes mano hosteris Christianas organizavo vakarėlį namuose. Nekantravau susitikti su Giani, kurio buvau nemačiusi ištisus metus ir išties net nemaniau, kad dar gyvenime sutiksiu.

Grįžusi į Bruklyną, radau namus tuščius, bet netrukus grįžo Christianas su draugeliu ir maišu vaisių bei alkoholio. Kadangi moters vieta virtuvėje vaikinus nuvariau nuo stalo, kur jie kaip karvėm pjaustė vaisius. Tai ką pagaminome, buvo labiau ne punšas, bet lenkiška sangria- vaisiai užpilti degtine. Tą vakarą tai visiems  buvo labai klastingas desertas, ypač kai visas alkoholis įsigėrę į vaisių gabaliukus.

Į vakarėlį sugužėjo daugybė CS bendruomenės narių. Amerikiečiai, vokietaitės, australė, graikas (kuris atsinešė gabalą kumpio ir antrą valandą nakties visiems gamino hamburgerius)… Mergina vardu Ana jau žinojo, kad aš busiu pas Christianą tai tik įėjusi iškart mane sesute pradėjo vadinti. Pasirodo, ne tik mes latvius braliukais vadinam, bet ir jie mus artimais laiko. Ir žinoma, galiausiai atėjo Gianis, kurio po tos išties girtos praėjusios vasaros nakties Varšuvoje nebuvau mačiusi ir net nemaniau, kad dar kada pamatysiu. Mes negalėjome patikėti, kad vėl susitikome ir šįkart net visai kitame žemyne. Spėliojome, kur kitąkart susitiksime. Aš spėju, kad Pietų Amerikoje. Jis po poros metų grįš į savo šalį- Čilę, o aš dabar kaip tik pradedu mokytis ispanų kalbos, tam, kad galėčiau laisviau bastytis po Pietų Ameriką, į kurią tikrai nukeliausiu per ateinantį dešimtmetį.

Man amerikiečių vakarėliai nelabai patinka, nes jie sėdi, plepa ir geria. Trūksta veiksmo, trūksta šokių! Visą naktį jie vis  lipo ant stogo parūkyti, bet šią vasarą aš retai į rankas imdavau cigaretę, tai tik pirmus kartus užbėgau viršun pasižiūrėti, kaip atrodo naktinis Bruklynas ir daugiau ten neužtrukau. Kažkuriuo momentu, supratau, kad  dalis vakarėlio dalyvių užtrūko ilgiau ant to stogo. Pasiėmusi vyno taurę nuėjau pažiūrėt kas atsitiko. Tik žengus žingsnį ant stogo, australė Chantal man šūktelėjo, kad leisčiausi žemyn jų palaukt. Aš nedelsdama apsisukau ir nulipau greit žemyn, nes ant stogo be jų išvydau stovinčius policijos pareigūnus. Po 10 minučių visi supykę grįžo atgal, nes gavo baudos kvitus už buvimą ant stogo.  Eilinį kartą man pasisekė. Vakaro metu buvo įdomu su visais plepėti apie keliones, apie mano drąsą tranzuoti po NY valstiją, apie keistus potyrius keliaujant ir apsistojant pas nepažįstamuosius…. Apie 4 valandą ryto pagaliau pradėjome tvarkytis ir išvariusi nuo savo sofos vieną iš vaikinų, nuėjau miegot.

https://fbcdn-sphotos-d-a.akamaihd.net/hphotos-ak-snc7/s720x720/310374_4204129300595_1538321395_n.jpg

Continue reading