An Ode to Travel

Last days I spent with my very good friend Rita. We are meeting once or twice a year, somewhere in the world. Between these meetings we are not so much keeping in touch, but it’s not a problem to be friends. We are both these kind of people who are connected by stories and adventures which we experienced together while travelling. We cannot stop being friends, because we know too much about each other :). We are meeting each other to create more stories together or to plan future destinations we dream to visit.

We are vagabonds. We don’t have settled home, but in many places we are feeling kinda like home. We are wondering around without job, but with big passion to experience more. To travel further, to be exited more and to discover unknown places.

We are sharing passion for having a life of travel. Continue reading

Insomnia

One of these kind of nights when it seems to impossible to fall asleep. Maybe because of caffeine in midnight’s Coca Cola glass, maybe because to many thoughts about next year and how to manage everything.

Or maybe, because I am not feeling very happy. Most often here I am feeling…OK. Not so bad, not so good. Just OK. I don’t like it. But I will put a fake smile on my face and continue a performance…

I have problems. However, most of the people I got to know here, every week are coming/calling/writing to me to talk about their problems. And I am listening, trying to understand them. I am honestly putting efforts to find solution for their personal dramas. I’m patient and I’m willing to hear about their lives.

Stories from DramaLand aka  Turkey are about jealousy of partners (and its very common story). Some stories about learning and failing how to trust. Other stories seems like some “soup opera” with crazy people and crazy obsessions. But some, like sweet teenager love stories…

To conclude, the main problem of all of them- not talking with partner about feelings and thoughts.

So, I’m attracting these stories and I’m patiently listening them.

At least it’s excuse not to think about my own personal drama. Although, I still haven’t heard a story more complicated than mine.

p.s. wow, my blog posts becoming like teenager girl’s life chronicles.

Burning minds

10712911_290512507809857_6204601706528101942_nI wish to say that I am trying to listen my minds, but truth is different. I am trying not to think and keeping myself too busy to do so. Or I am creating some vacuum in my head when someone is pushing me to think too much. Sometimes I’m just listening music and letting myself slowly drown into lyrics and melody.

I feel that inside me something strange is going on. Some kind of breakdown coming soon and I can hear invisible clock ticking louder and louder. I breath deeply to calm down and… carry on.

I have no time, no energy to try to understand why thoughts are burning my soul. I have stuff to do. I feel scared of missing deadlines to decide about my future… I want to make a plan or strategy, but there are to many variables, so I feel powerless. And I hate this. I need to be in control of my life. I’m missing a feeling of having wheel of my life in my hands. Continue reading

searching for direction

I love that feeling when I am walking on empty road and I am surrounded by fields and forests. It’s so quite that the only thing interrupting silence can be wind running between branches of trees. At this moment I feel part of environment and I can hear myself. Sometimes I know answers for questions I still can not ask. So it takes time. I need to make many steps to find out, what’s going on inside me.

I started to feel that I’m lost. I have to rediscover direction, because now I don’t feel like I am fullfilling my life. It’s like floating without managing to reach any shore. Because I don’t know, where I want to be. Continue reading

Do not leave your country!

As the person who people can call addicted to travels and living abroad, now I can give you advice- Don’t do it! It’s too difficult… to come back to reality. And even it feels too painful, too depressing and too hard to move on.

Yes, I’m again suffering from that natural shock coming back to my country. And it’s not first time. Of course, I know that finally, I will get rid of this suffer. However, the only way I can manage that feeling as fast as possible is… going abroad again. Sounds kinda like drug, isn’t? I need to travel more and more, and if I’m not getting it, I start to experience something like hangovers or unpleasant drug withdrawal syndrome. Yes, I am addicted. And every time, after coming back, it’s harder and harder to stay for me here…

During this dark-term, I hate myself for putting to same suffer every time as I step my foot on motherland’s ground. I remember how much I was crying leaving America, because I knew- my life won’t be the same as it was during my crazy summer in New York state… It was even hard to breathe while tears were running through my face, when my Erasmus sister from Canada left me in Turkey… I knew, that she was so important  in my life and I didn’t want to loose her. After coming home I was feeling so empty, because I left my first love in Istanbul (of course, it’s different story because I came back…). And now… I found my crazy Eastern European family in Georgia and very important people who taught me something, that I couldn’t learn by myself… But  I left that life again and I won’t have it anymore.

Why it’s so hard for me to come back, but it’s not a problem to leave Lithuania? First, I always have a place to come back. And nothing is changing here. People still here, just…yeah… we are getting distant in friendship, because our lives are moving in different directions…

Continue reading

Ateinantį rudenį busiu…

Esu laimės vaikas, argi ne?

Paskutinę savaitę išsiaiškinusi apie Erasmus+ programą ir naujoves, jau prieš pat deadline pateikiau savo motyvacinį laišką išvykti į Erasmus vėl. Turbūt jau nieko nenustebinsiu pasakiusi, kad kitą pusmetį vėl mokysiuosi Turkijoje. Vėl Stambule. Tačiau šįkart Marmaros universitete. Kodėl vėl noriu išvykti?

– Nes man labai patinka gyventi kitose šalyse ir keliauti, tad naudojuosi bet kokiomis galimybėmis šį norą įgyvendinti;

-Nes dievinu Turkiją ir noriu toliau tęsti šios šalies pažinimą;

-Nes noriu parašyti bakalaurinį darbą susijusi su Turkijos politika;

-Ir žinoma, nes noriu būt arčiau savo bernioko, kuris liepos mėnesį grįš iš armijos ♥

Jaučiuos labai, labai laiminga! Ir išties mylima kažkieno ten viršuje.

Kada grįšiu į Lietuvą? Hmmm… nežinau. Dabar mėgaujuosi studijomis Gruzijoje, kuri yra pilna staigmenų, o vasarą planuoju atlikti praktiką. Kur? Dar nežinau, jei Dievas duos, turbūt irgi Stambule.

Kaip matau mano turkiškas gyvenimo etapas dar nesiruošia greit užsibaigti…

Stebuklai. Jau po kelionės…

Gyvenimas yra nuostabus. Tačiau reik nebijoti išeiti iš patogumo į nežinomybę. Svarbu pasikliauti Dievu, kad busi nuvestas ten, kad atsiras žmonės, ar netikėtai įvyks kažkas, kas padės stipriai pajusti šio pasaulio grožį.Tiesiog išdrįsk. Ir tada stebuklai tavo gyvenime pradės vykti.

Žinau, kad baisu, tačiau tai tik baimė suklysti. Bet tu gali nustoti bijoti, kai nebejausi baimės klysti. Nebijok klaidų, bandyk, klysk ir taip mokykis. Taip išmoksi pažinti save ir pasaulį. Juk klysti ir pasiklysti smagu!

Ačiū dangaus ir žemės galybei už gyvenimą pilną stebuklų. Ačiū  už duotą vidinę jėgą, kuri padeda man nugalėti baimę. Ačiū už ženklus, kurių prasmę tik aš viena ir težinau. Ačiū už pasitikėjimą nepažįstamiems žmonėms.

Kelionė buvo nuostabi. Būtent tokia, kokios man reikėjo, kad  vėl pradėčiau jausti šio pasaulio grožį. Turkijos vyrai pagerino savo įvaizdį mano akyse. Visi tie vyrai, kurie manimi rūpinosi tėviškai, broliškai ir draugiškai. Tie, kurie leido nakvoti jų namuose, kurie mane paveždavo, kurie rūpinosi mano saugumu. O jie juk manęs nepažinojo. Juk aš jų nepažinojau irgi. Tačiau mus rišo pasitikėjimas, kurį suteikėme vieni kitiems ir tai žinodami nenorėjome nuvilti.

Vėl jaučiuosi pasaulio dalimi ir vėl pradėjau matyti kiškius, kuriuos sekdama, atsidursiu stebuklų pasaulyje. O jis yra šalia, tiesiog kartais nematomas.

Atsimerk. Nebijok.
https://fbcdn-sphotos-g-a.akamaihd.net/hphotos-ak-prn1/t1/1964785_10202432439911395_2096218808_n.jpg

 

Ženklai ir sesutė

https://fbcdn-sphotos-f-a.akamaihd.net/hphotos-ak-ash3/t1/1891130_10202426563724494_1819338813_n.jpg

Aš tikiu ženklais. Aš suvokiu žmones, simbolius, pasikartojančius įvykius lyg išties reikšmingas nuorodas siunčiamas man Dievo. Tam, kad būčiau tikra, kad einu teisingu keliu. Prieš šią kelionę turėjau abejonių ir baimių, nes nuo praėjusios vasaros mano tikėjimas žmonių gerumu ir tuo, kad mano gyvenimo kelias yra būtent toks, kokio nori visas pasaulis, yra teisingas. Juk kartais nudegi ir bijai vėl priartėti prie ugnies, net jei ir žinai, kad tave šalanti ji gali sušildyti.

Tam, kad pradėčiau matyti ženklus, man reik pakeisti aplinką. Rutina  padaro žmogų abejingu išoriniam pasauliui, tad tik ištrūkus iš pažįstamos aplinkos tampi daug pastabesnis, matai daugiau detalių, kurios tampa ryškesnės nei, kad buvo seniau.

Continue reading

23

DIGITAL CAMERA

Aš šiame pasaulyje jau 23 metus ir tai jau 4 gimtadienis, kuomet esu kažkur po pasaulį blaškoma savo  aistros nuotykiams, žmonėms, istorijoms…Trumpiau sakant, dėl kiškių teoremos.

23-tieji metai mane stebino pamokų gausa. Išmokau, kad naivumas turi ribas. Supratau, kad nereik bijoti prisirišti prie žmonių, nes jie nėra našta, kuria turiu neštis ant pečių. Leidau sau būti prijaukintai ir nuramintai, bei tuo mėgautis.

Nors ir šiuo metu esu kelyje ir mane supa nepažįstami žmonės, kuriais turiu pasitikėti ir kliautis jų gerumu, tačiau dabar į tai žiūriu kitaip nei seniau. Nors gera jausti žmonių svetingumą ir būti dėkingai už jų rūpestį bei klausytis jų gyvenimų istorijų taip pat dalinantis savosiomis, tačiau… jaučiu, kad kažko trūksta.

Per pastaruosius metus išmokau mylėti ir būti mylima, nors kartais man nepavykdavo. Grįždavo baimė, kad tai stabdo mano gyvenimo plano įvykdymą, tad atsirasdavo noras pabėgti ir pamiršti saugumą bei patogumą. Tačiau dabar būdama kelyje suprantu, kad kelis pastaruosius metus, lakstant ir keičiant žmones aplink save, dabar noriu turėti bendrakeleivį.

Ar tai reiškia, kad darausi ramesnė? Nežinau. Turbūt ne, nes žinant, kad dabar keliauju palei Juodąją jūrą link Gruzijos, kur gyvensiu artėjančius 5 mėnesius, keliaudama aplink ir studijuodama politikos mokslus, neatrodo, kad apsiraminau. Ne, ne… Tiesiog noriu savo ne ramybe dalintis su kažkuo. Keistas noras?

Visgi, su gimtadieniu, mane.

Tegul kiti metai vėl mane nustebina !