Kai mus supo Maroko moterys… Fez

Kodėl telefono sąskaita turi baigtis būtent tada, kada stovi su kitomis lietuvaitėmis 23 valandą nakties, stotyje, o aplinkui daugybė bespoksančių į mus vietinių. Moterų beveik nepastebėta.  Nutrūkęs pokalbis su busimuoju mūsų hostintoju daug nepadėjo. Tik supratom, kad Fez yra dvi traukinių stotis ir jis mūsų laukė kitoje. Jo anglų kalba labai neaiški, tad taip ir nesupratom ar mums dabar keliauti į centrą ir tikėtis jį surasti ar jis mus suras.  Puolėm ieškoti kur galime nusipirkti marokietišką telefono kortelę ir derybų viduryje prie mūsų priėjo Hisham su draugais, kurį pamačius taip palengvėjo . Jie šaunuoliai atlėkė mus pasiimti iš kitos stoties :)

Šiaip ne taip susigrūdę į mašiną (7!), niekaip nesupratau, tai pas kuriuos gyvensime. Pasirodo Hisham nepriims mūsų, tad jį su draugu išleidome šalia jo namų, o mes likome su jo drauge Soukaina, kuri ir  hostino mus. Net nenumaniau, kad šis aplinkybių pasikeitimas  bus toks geras!

Dar Chefchaoun’e kalbėjom su bendrakeleivėmis, kaip norėtume sutikti vietinių moterų, pamatyti kaip jos gyvena,  išgirsti jų nuomonę apie musulmoniškas tradicijas. Įėjusios į Soukainos namus supratome, kad tą progą turėsime. Didžiuliame, marokietiško stiliaus kambaryje,  mus sutiko Soukainos mama ir tris nuostabios jos tetos! Kiekviename mieste, vis kitokia patirtis, vis kitokie žmonės!

http://a3.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-snc6/190163_1722079490901_1205734072_31635679_4335971_n.jpg

http://a8.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-snc6/184314_1722079970913_1205734072_31635681_6919740_n.jpg

Smagioji kompanija mus lydėjusi po Fez’ą. Hashim, Soukaina, jos klasiokai :)

http://a4.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-snc6/189464_1921549365197_1435961556_2251605_3879754_n.jpg

Kadangi mūsų svetingoji Soukaina vis dar mokinė, tad miegodavome iki pietų, o ji tuo metu būdavo mokykloje… bet ne visada 😉 Mokytojams pasakydavo, kad turi svečių iš Europos ir taip išsisukdavo. O jos klasiokai prisijungdavo prie mūsų iškart po pamokų :)

Manau, kad Fez’e artimiausiai pažinome Maroko kultūrą. Ten supratau,   koks svarbus ten išlikęs bendruomeniškumo jausmas. Miegojimas kartu viename kambaryje ant marokietiškų sofų, valgymas kartu iš bendrų indų ir tą patį maistą (bendrakeleivės keikė mane, nes esu vegetarė, tai ir joms teko tą patį valgyti). Vietinė, neturistine pirtis (hamam), kuri irgi primena tiesiog bendrą vonią, kurioje visos moterys gerai nušveičia vieną kitą (po to, kai Soukainos teta mane nušveitė, oda buvo tokia švelni!). O paskutinį vakarą ten svečiuojantis, surengėme tradicinių drabužių matavimasis, o Soukaina patapo mūsų visažiste, kuri vėliau išmokė kaip šokti arabiškus šokius.

http://a2.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-snc6/189256_1722071250695_1205734072_31635661_2808417_n.jpg

http://a6.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-snc6/197130_1722071650705_1205734072_31635663_3249671_n.jpg

http://a7.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-snc6/197741_1722072050715_1205734072_31635664_1872441_n.jpg

Kitą ryta prieš išvykdamos tetos nusprendė mums padovanoti tradicinius kostiumus. Negalėjome tuo patikėti!

http://a3.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-snc6/183451_1722072410724_1205734072_31635666_3849236_n.jpg

http://a5.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-snc6/188975_1722072890736_1205734072_31635667_1436033_n.jpg

Vakarienė. 22:30. Vėloka? Jiems taip įprasta. Burnoje tirpstantis kuskusas su pienu ir cukrumi.
Buvo labai įdomu pabendrauti su Soukainos klasioke Fatima. Labai protinga mergina, daug žinanti ir…kantri mūsų klausimams. Ji praktikuojanti musulmonė, nešiojanti hidžabą (skarą ant galvos, dengianti plaukus), bet kaip pati sakė, jų religija nurodo būti atviriems ir draugiškiems kitų religijų atstovams. Ji norėtų dirbti tarptautinėje įmonėje. Deja  Europoje, kurioje daugybė žmonių vis dar gyvena apsistatę stereotipų ir iliuzijų sienomis, jai būtų labai sunku. Ir ji tai supranta.  Daug musulmonių Prancūzijoje nešioja dželabas gatvėje, bet niekados nemačiau, kur nors jas tokias darbo vietoje, ofise ar kokioje viešoje įstaigoije dirbančias. Kaip Fatima sakė, darbdavys pageidauja, kad musumonės moteris nenešiotų dželabo, nes tai gali paveikti klientus. Juk kai kuriems iš jų gali nenorėti bendrauti su praktikuojančia kitatike arba jie gali pasinaudoti tuo, kad ji… negali meluoti.  Liūdna tiesa, bet aš tikiu, kad tai pasikeis artimiausiu metu. Bet tam reikia žmonių sąmoningumo ir supratimo.

Taip pat ji papasakojo mums, kad negali kreiptis į vaikinus gražiais, maloniais žodeliais. Tai nepriimtina. Jos šeimoje gyvuoja “arrangement marriage” tradicija. Tėvai parenka antrąsias pusės. Kaip ji sakė, meilė nebūtinai turi būti tuomet, kada tuokiamasi, o atsiranda ji vėliau. O sutuoktinių parinkimas pasiteisina, nes tokios santuokos beveik niekados neiširsta, kai “savarankiškai” atradus savo gyvenimo meilę, dažniausiai santuoka baigiasi skyrybomis.

O Soukaina atstovavo naujajai kartai. Ji nenešioja hidžabos, dauguma jos draugų- vaikinai, kartais ji pabėga pasitūsinti į klubus bei yra ragavusi šampano. Tarpusavyje ją vadinome “šustriake” 😀 O kai parodė kokių drabužėlių turi…Ojojoj. Net Europoje nevisos drįstų tokiais pasipuošti. 😀

http://a6.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-snc6/199701_1722073330747_1205734072_31635668_1976371_n.jpg

Linksmybės Petit Taxi

http://a5.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-ash4/200042_1722084491026_1205734072_31635686_6933987_n.jpg

Gražiausia mano gyvenime matyta traukinių stoti

Fez yra labai gražus miestas, kurį supa kalvos, gatvėse auga palmės, o karaliaus rūmų vartai puošti auksu (?). Vėl klaidžiojome po mediną, ragavome avokadų sultis, pasisvečiavome Soukainos giminaičių namuose, daug “Marokietiško viskio” liko išpilstyta ant stalų, kol išmokom jį patiekti kaip tikri žinovai. Tikra marokietiška arbata turi būti su burbuliukais, o tai galima pasiekti pilant plona srove iš kiek įmanoma aukščiau.  Daug plepėjimo apie mokyklinį gyvenimą (dalinomės sukčiavimo ir nusirašymo būdais), vis girdėdavome kvietimus sugrįžti kitąkart ir likti daugiau laiko bei priminimus, kad jei kas atsitiktų kituose miestuose, būtinai skambintume- padės. Soukainos prosenelis turėjo 15 žmonų, tad pusbrolių ir pusseserių turi kiekviename mieste:)

Tai buvo pats šilčiausias svetingumas, kurį patyrėme visos kelionės metu! Buvo labai liūdna išsiskirti su ta nuostabia mergina ir jos svetingąja šeimyna.

http://a2.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-snc6/200016_1921549725206_1435961556_2251606_5644892_n.jpg

http://a7.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-snc6/196183_1921550565227_1435961556_2251608_3569682_n.jpg

Karaliaus rūmai ir jų auksiniai(?) vartai

http://a1.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-snc6/199387_1921554045314_1435961556_2251621_590934_n.jpg

Tradicinio namo viduje

http://a6.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-snc6/200503_1921555765357_1435961556_2251627_7817288_n.jpg

Palmės-milžinės, nuostabiame parke miesto centre

Mėlynasis miestas su keistu pavadinimu… Chefchaouen

Kas vyksta?! Garsas toks lyg į kambarį būtų suėję 20 vyriškių ir šaukiančių nesuprantamus žodžius. Gretimose lovose irgi išgirstu krebždėjimą.

-Kiek valandų…?

– Pusė 6…

Tokia jau ta dalia, kai susirandi hostelį šalia mečetės, tad rytas neišvengiamai prasidės išgirdus pirmąjį iš penkių tą dieną būsiančių kvietimų melstis.

http://a8.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-snc6/197177_1921537404898_1435961556_2251562_6488374_n.jpg

Tradiciniai kostiumai yra kasdieninė apranga. Kaftanai

http://a2.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-snc6/196649_1921537924911_1435961556_2251563_4247021_n.jpg

Vyrais su tais kostiumais primena…nykštukus 😉

http://a3.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-ash4/190372_1921538484925_1435961556_2251564_6789639_n.jpg

Mažo miestelio gražios ir spalvingos gatvės

http://a5.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-ash4/198022_1921538924936_1435961556_2251565_1151758_n.jpg

Jei turėčiau savo namus, tikrai norėčiau juos papuošti marokietiškais raštais. Bet jei taip keliausiu, namų ilgai neturėsiu :)

Išties idėja keliauti į Chefhaoueną man nelabai patiko. Pirmiausia,  nes žinojau, kad tai mažas miestelis. Antra, nes buvo neaišku nei kiek kainuos, nei kaip ten nuvykti. Trečia, nes neradome kas mus priimtų nakvoti. Ir dar pavadinimo niekaip nemokėjom ištarti, tad tiesiog vadinome tą miestą “Šefu”. Bet demokratija  yra mažumos diktatūra, tad iš Tangier 3 valandas bumbsėjome kalnų keliukais į tą mažą, ispanišką miestelį. Marokietiškas autobusų ypatumas- sustojant didesniuose miesteliuose, į autobusą įšoka užkandžių pardavėjai ir įkyriai bando įsiūlyti savo prekes. Padeda ant kelių ir žiūri į akis, kartodamas “20 dirham, 30 dirham…”. Jokie “Non, merci”  nepadeda, tad geriausia nusisukti ir ignoruoti.

http://a2.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-ash4/199345_1921540244969_1435961556_2251568_4288513_n.jpg

Vėliau deginomės vienoje iš tų pievų prie kalnų upelio

http://a3.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-ash4/200734_1921540884985_1435961556_2251570_5907744_n.jpg

…ir skanavome marokietiškus saldumynus

Autobusas naktį, svetimame miestelyje paleido mus kažkur šalikelėje, kuri tikrai nebuvo panaši į stotį. Supratau, kaip gera kai kituose miestuose mūsų kažkas lauks ir pasitiks. O čia teko paklausti vietinio kioskelio pardavėjo, kur yra centras, kuriame rastume kur pernakvoti (atsakymas buvo labiau ispaniškas nei prancūziškas). Radome visai greit ir kaina buvo labai tinkama (4  eurai už naktį). Kambarys buvo labai neizoliuotas nuo gatvės triukšmo, bet kadangi pastarąsias naktis buvome miegojusios  tik po kelias valandas, tai netrukdė.  Išskyrus rytinį kvietimą melstis, kuris atsklydo iš vakar naktį nepastebėtos šalia esančios mečetės.

http://a6.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-snc6/198844_1921542365022_1435961556_2251575_6693585_n.jpg

Medinoje

http://a6.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-ash4/189529_1921543205043_1435961556_2251580_2094150_n.jpg

Taupom energiją

http://a4.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-ash4/190406_1921543765057_1435961556_2251581_7180854_n.jpg

Mėlynos detalės- visur

Tą dieną praleidome labai atpalaiduojančiai, tik “laginome” (lietuviškas žargonas, kuris man buvo nežinomas) ir “chilinome” (šitą žinojau) . Lėti pasivaikščiojimai, snūduriavimas prieš saulytę, gulėjimas šalia upelio, prie kurio ganėsi ožkos, vis iš kažkur atsklindantys ¡Hola, Chika!, nuostabus kraštovaizdis… Labai retai kur išvysdavome kokį nevietinį. Visgi neturistinis sezonas, o ir miestelis nedidelis. Žymus jis savo mėlynomis gatvėmis, kurios tikrai labai, labai mėlynos!

http://a8.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-snc6/196744_1921544125066_1435961556_2251583_3532893_n.jpg

http://a8.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-snc6/200246_1921544965087_1435961556_2251588_4309869_n.jpg

http://a1.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-snc6/190183_1921545725106_1435961556_2251592_7634817_n.jpg

Labiausiai mus vyliojo kalnai, prie kurių šis miestelis yra…bet laiko nebuvo jiems. O ir autobuso bilietas į sekantį miestą jau buvo nupirktas.  Norėčiau atvykti į Chefchaoeun’ą būtent paklaidžioti kalnų keleliais ir taip pabėgti nuo europietiško skubėjimo.

http://a2.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-ash4/199230_1921546685130_1435961556_2251596_6775374_n.jpg

http://a3.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-ash4/198287_1921547805158_1435961556_2251601_5360784_n.jpg

O aš ten buvau… Šviežias braškės valgiau ir nosį prieš saulę deginau :)

Aprašyti neaprašomą… Marokas. Įžanga

Įmerkusi savo baltas pėdas į Viduržemio jūrą, kuri jau beveik išsiliejusi į Atlanto vandenyną, stebiu neryškius Ispanijos krantus. Tik viena mintis galvoje “Dėl tokių akimirkų aš gyvenu!“. Nenumaniau, kad tuomet, stovint ant Afrikos žemyno ir mėgaujantis saulės spinduliais,  manęs dar laukė 10 dienų pilnų įdomiausių akimirkų, kurių  niekados nepamiršiu.
http://a5.sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-snc6/185904_1718079590906_1205734072_31630404_2299511_n.jpg

Bandysiu aprašyti tai kas  net sunkiai atpasakojama. 10 dienų, 1200km įveiktų toje šalyje, beveik  20 valandų praleistų traukinyje, 5 miestai, 5 “sofos”… Būtent jos ir buvo svarbiausios. Jei ne www.couchsurfingas.org, tai nebūtų buvę taip fantastiška.  Mes pažinome  kultūrą, pamatėme kaip gyvena žmonės iš įvairiausių sluoksnių, nes gyvenome kartu su jais. Valgėme skaniausia naminį, marokietišką maistą, sultingiausius apelsinus ir  laužėme stereotipus, kurie buvo atsiradę iš nežinojimo. Mokėmės valgyti be įrankių, dėvėti tradicinius kostiumus, šokti arabiškus šokius ir svarbiausia, pasitikėti žmonėmis.

Pradžių pradžia buvo tada, kai dar Lietuvoje, Daugirdiškėse per kavos pertraukėlę vienai iš dar būsimų savanorių FR šovė idėja, kad būtų smagu kartu su lietuvaitėmis nulėkti į Maroką arba Tunisą. Tada ta idėja susižavėjo visos, bet galiausiai gruodžio mėnesį bilietus nusipirko tik trys iš jų.  Iš Paris Beuvais į Tangier su Ryanair ir iš Casablancos į Paris CDG su Easyjet. Bilietai kainavo iš viso 68 eurus.

Kovo 26 dienos laukiau nekantraudama. Visko buvau prisvajojus, prigalvojus, kaip mums ten seksis. Apie Maroką prisiskaičius iš visokiausių forumų, svetainių,vikipedijos, bet vis tiek jaučiau, kad pirmasis išvykimas iš senojo žemyno vis tiek mane stebins.

Su mažais nuotykiai (išvakarėse reikėjo staigiai ieškoti kur nakvoti Paryžiuje, radusios daugiau prasišokom pub’e nei miegojom, po 4 valandų snustelėjimo laukėme paskutinę akimirką atlėkusios bendrakeleivės…) pasiekiemė oro uostą. Pajutusios skrydžio galią palikome Europos žemyną.

Šiluma, saulė ir nuojauta, kad prasideda kažkas tai tokio. Tai jaučiau nusileidusi į Tangier oro uostą. O vėliau mažą pasimėtymą ar tas vaikinukas (vėliau pakrikštytas gražuoliuku) pasitiks mus? Bandai ieškoti minioje ir atrasti panašų veidą į tą matytą nuotraukoje…. ir galiausiai pamatai jį  laukiantį. O bendrakeleivė šypsosi ir kartoja ” Ačiū, Justė ačiū…Laaabai geras pasirinkimas, LAAAABAI”.

Ir taip mūsų nuotykiai prasidėjo Tangiere…

(ryt tęsinys)

Jau ryt voyage, voyage 38/52

YouTube Preview Image

Keista, kai tiek daug laukus, pagaliau ateina ta akimirka. Nuo kovo mėnesio gyvenau artėjančia savanoryste, tad sunku suvokti, kad jau ryt ryte prasidės mano kelionė į 9 mėnesių nepakartojamą patirtį. Kokia ji bus, džiuginanti ar liūdinanti, dar pamatysiu. Nekantrauju, drąsinuosi, viliuosi, gąsdinuosi, bandau nusiteikti viskam, liūdžiu, džiaugiuosi- tiek daug jausmų…

Pirmi kartai būna ypatingi, bet paskutiniai sykiai susitinkant su draugais, pažvelgiant į įprastas vietas, apkabinus seserį ir  dukterėčią, irgi yra kažkuo sunkiai nusakomi. Pajauti, kad tai nėra tiesiog vieta ar tiesiog žmogus, su kuriuo patogu praleisti laiką. Ne, tai žymiai svarbiau. Nelaukiu to momento, kai jau būsiu ten ir suvoksiu, kad, iki vasaros negalėsiu būti su sau brangiais žmonėmis. Atsisveikinimai, tikrai sunkina išvykimą.

Nors nostalgija mane užvaldžiusi visiškai, bet taip pat negaliu atsididžiuoti savimi ir savo pasirinkimu. Kad ir kas atsitiktų, vistiek džiaugčiausi, kad dariau tai ko troškau, o ne tai, ką reikėjo pagal nerašytas visuomenės normas.

Ko laukiu iš ateinančių 9 mėnesių? Drąsos ir ryžto pasinaudoti visomis galimybėmis, kurias pastebėsiu savo kelyje. Supratimo, kas man išties yra brangu. Nuotykių ir stebinimo pačios savęs. Asmenybės tobulėjimo, savarankiško gyvenimo patirties. Suvokimo,  ką aš noriu studijuoti, veikti gyvenime. Pasikeitimų.

Turiu trūkumų, kuriais noriu atsikratyti. Mokysiuosi savarankiškumo, pasitikėjimo savimi, mesiu blogus įpročius…bent bandysiu… Pamiršiu taisyklės, stengsiuosi nebekurti naujų… Darysiu viską, kad tolčiau nuo to jausmo, kad man nuobodu nuo pačios savęs…

9 mėnesiai.

O po jų?

Bus matyti.

Iki :)

Guilty pleasures 37/52

Nuodėmingas malonumas? Turbūt taip turėtų tai skambėti, bet šis terminas geriau man skamba originalo kalba. Juk kiekvienas turime jų. Truputi gėda, gal net sąžinę graužia, bet taip… malonu. Gal kažkam tai n-tosios rankinės/kosmetinės/batų poros pirkimas? O gal  žavėjimasis Twilight’u ar Justin Bieber?

Mano nuodėmingųjų pomėgių 5-tukas.

1. Žurnalo “Žmonės”, balsas.lt bulvaro skilties ir perezhilton.com skaitymas (absoliučiai “tuščiai” praleistas laikas skaitant apkalbas)

2.  Facebook (nes tai viešas žmonių šnipinėjimas)

3. Sūris ir šokoladas ( dingsta saikas)

4. Astrologija (tikėjimas horoskopais ir teorijų kūrimas apie atskyrus zodiakų ženklus yra…  paremiamas ne  faktais ir mokslu, o tik naivumu)

5.Lady Gaga (ji patinka man ir… sunku paaiškinti kuo… o patinka LABAI, kad ir kokias nesąmonės ji daro)

Aš prisipažinau. O kokie tavo nuodėmingieji malonumai?

Apie Lietuvą 36/52

Turbūt labiau, nei dabar, dar niekad taip nesididžiavome, kad esame lietuviai. Liūdna, tik krepšinis sugeba atgaivinti meilę tėvynei ir tik trumpam laikui

Vis greičiau lėčiau artėja diena, kuomet prasidės mano savanoriška tarnyba Prancūzijoje. Esu perspėta, kad ten turėsiu progą pristatyti savo šalį. Tad keletas dar “neapdirbtų”  idėjų kaip tai darysiu. Kai kurios dar labai svarstytinos (?). Jei turite pasiūlymų ar patirties tai darius, pasidalinkit:)

Lauktuvės:

  • Sagės ir pakabukai su gintariniai karoliukais (juk gintaras mūsų “auksas”, o taip pat girdėjau, kad prancūzai vertina rankų darbą).
  • Lietuviškas šokoladas.
  • Midus (?), “Trejos devynerios” (?), kisielius, “tinginys” (nelabai tradiciška, bet mėgstama lietuvių).

Kaip pristatysiu…

Ekonominę situaciją

Susitinka vyriausybių vadovai G. Brownas, A. Merkel ir A. Kubilius.
G. Brownas:
– Pas mus vidutinis atlyginimas yra 2000 svarų sterlingų. 1000 svarų sterlingų žmonės išleidžia mokesčiams. Niekaip nesuprantu, kaip jie iš to 1000 išgyvena…
A. Merkel:
– Pas mus vidutinis atlyginimas yra 1500 eurų. 700 eurų žmonės išleidžia mokesčiams. Niekaip nesuprantu, kaip jie iš tų 800 išgyvena…
A. Kubilius:
– Pas mus vidutinis atlyginimas yra 1000 litų. 1200 litų žmonės išleidžia mokesčiams. Niekaip nesuprantu, iš kur jie tuos 200 gauna…

Kraštovaizdį

YouTube Preview Image

Istoriją, religiją, virtuvę

Viktorina!

Kada pirmą kartą pasaulis išgirdo Lietuvos vardą?

a) Kai lietuvių pagonys nukirto galvą į jų žemes užsukusiam Šv. Brunonui Kverfurtiečiui, norėjusiam juos apkrikštyti

b) Kai laimėjom Europos krepšinio čempionatą (pirmąjį iš trijų kartų)

Kas yra antroji Lietuvos religija?

a) apkalbinėjimas

b) valgymas

c) krepšinis

Iš ko tai pagaminta arba kas sieja šiuos tris tradicinius lietuviškus patiekalus?

http://hotimg5.fotki.com/a/217_17/88_112/DSC02127.jpg

http://i035.radikal.ru/0806/03/b270f33e98fd.jpg

http://4.bp.blogspot.com/_XRZjIU6umXk/SpQttr7zXFI/AAAAAAAAAE0/ssuCNi7ofU8/s320/Cepelinai....jpg

Kas atsitinka naktį prieš Kalėdas Lietuvoje?

a) Atvyksta Kalėdų močiūtė

b) Pradeda kalbėtis gyvūnai

c) Ridenami kiaušiniai

Kol kas tiek.Jei turite patarimų, minčių, būsiu labai laiminga juos išklausydama. Ačiū:)

Daugirdiškės 35/52

http://sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-snc4/hs185.snc4/37567_142540915772063_142535562439265_374023_886370_n.jpg

Keturios, įkvepiančios dienos Daugirdiškėse. Būtent ten vyko EST savanorių mokymai prieš išvykstant. 25 jauni žmonės per ateinančius du mėnesius išsibarstys po Europa. Kas į Estija, kas į Bulgariją, Rumuniją ar  Portugaliją… Tiek daug naujų idėjų, minčių gimė mano galvoje arba buvo išgirstos iš kitų, kad sunku viską nuosekliai aprašyti. Tad tiesiog “minčių lietus”…

  • Iš viso 5 lietuvaitės lekia savanoriauti į Prancūzijos šiaurę. Jau sudarėm maršrutą, kaip lankysime vieną kitą, o per Kalėdas “audžiame” mintį apie Maroką.
  • “Badausiu, bet keliausiu !”. Siekis sutaupyti maistpinigius ir išleisti plečiant akiratį.
  • Daugybė idėjų Lietuvos pristatymui : viktorinos, tradiciniai šokiai, jokio “Skrydžio per Lietuvą”.
  • “Skruzdėlyno” kepimas iki 23h nakties. O kitą dieną- blogą į jį žiūrėti, nes  buvo jis pasakiškai skanus.
  • Jei sėdėsi ir niekur neeisi pirmomis savaitėmis, taip ir bus visą tarnybos laiką. Reikia būt iniciatyviam, švelniai “naglam” ir tuomet savanorystės patirtis bus didžiulė.
  • Dauguma iškeliausiančių savanorių jau baigę bakalauro studijas, o aš tik mokyklą. Bet visi palaikė, kad darau teisingą žingsnį, nes ne vienas iš jų buvo pradėjęs studijuoti, o vėliau metė.
  • Aš gyvenu dėžėje. Toks jausmas apėmė pasiklausiu kiek daug matė, kiek daug keliavę  yra kiti. Tai įkvėpė, kad ir po savanorytės metų turiu dar daug ką nuveikti, patirti.
  • Liko 18 dienų!!! Jau turiu bilietą!

Rudenį prisiminsiu… 34/52

Vėjuotais ir drėgnais rudens vakarais prisiminsiu vasarą. Ji buvo trumpa (prasidėjo tik po išleistuvių, tad liepos viduryje) ir mintimis vis greitinama, norint sulaukti rudens naujovių. Bet vis tiek, ją man primins daug kas.

Kiekvienąkart išvydus kreidelėmis išpaišytus šaligatvius, prisiminsiu spontanišką ir vėjavaikiškumo pilną vakarą su draugais, kai žaviai “vandalizavome”. Žvelgdama aukštyn naktimis, prisiminsiu rugpjūčio giedrą dangų, žvaigždžių stebėjimą, norų sakymą, užmigimą ant daugiabučio stogo. Išgirdus minint Anykščius, prisiminsiu, kokias nepakartojamas dienas-vakarus-naktys ten patyriau. O dar tie bendri skaitymai, gulint šalia Upelio gatvės tvenkinių…

Prisiminsiu viską, bet tikiuosi, kad ne su nostalgija. Žinau, kad tokie patyrimai nepakartojami ir tuo jie žavūs. Tad nereikia jų ilgėtis, o tiesiog džiaugtis, kad jie buvo. O rudens  vėjas atpūs dar  daugiau ypatingų potyrių.

Laukiu rudens, nes jis man kvepia nauja pradžia.

Trisdešimt trys 33/52

http://farm3.static.flickr.com/2539/3676667272_67d7819b44_z.jpg?zz=1

Dunkirk- Bray Duner Beach by redstonehill

Nors išvyksiu tik po mėnesio (tiksliau 33 dienų), bet jau pirmieji atsisveikinimai patirti. Mamą, iškeliavusią pas seserį, jau sutiksiu tik kitais metais liepą. Pirmasis atsisveikinimas. Pirmieji sąrašai “Ką pasiimti…”. Pirmoji nuojauta, kad kyla didžiulis jaudulys. Vis dažniau bandau “surikiuoti” mintis, kad suprasčiau lūkesčius, norus, tikslus. Sunku, nes nežinau, ko galiu tenai tikėtis. Tikiuosi, kad tik geriausio. Žinau, kad tik geriausio. Vis dažniau į google įvedu užklausas žodžiams dunkerque, dunkirk… Juk tas miestas bus 9 mėnesius mano namai.

Kitą savaitę išvykimo seminaras, kuriame susitiksiu su kitais žmonėmis, pasirinkusiais taip pat beveik metus praleisti kitur. Nekantrauju :)

Kreidutės 32/52

Ir kas galėjo pagalvot, kad tokia vaikiška pramoga gali suteikti tiek daug laimės.  Bet tokia jau turbūt ši vasara, be aiškios pramogos sąvokos ir su daug spontaniškumo. Taip net linksmiau. Bandom atskleisti primirštą vidinį vaiką 😀

http://sphotos.ak.fbcdn.net/hphotos-ak-snc4/hs368.snc4/45080_1445475895984_1205734072_31094165_7397238_n.jpg

Tik gaila, kad lietus taip greit nuplauna kreidą, bet vaškinėmis kreidutėmis piešti piešiniai liks ilgam, ilgam 😀