My wanderlust in 2014

Somehow I was feeling like I was not travelling enough last year. But reality is different. Most of the time I was exploring something great.

On January I was already in Turkey. I was continue to explore my favorite city- Istanbul. Getting lost, discovering new places  and tasting new tastes. 1507635_10202174393620399_15685403_n On February I hit the road. From Istanbul I traveled to Tbilisi, Georgia. I used many different means of transport- plane, trains, buses and of course- cars I stopped by hitchhiking. This trip that i called “Along the Karadenis coast to Kavkaz”  was really wonderful. I met great people,  I had many adventures and most important I overcame my fear to travel and  hitchhike in Turkey alone. I visited great cities, like Kastamonu, Samsun, Trabzon, Ayder, Borçka, Batumi… 1653802_10202426553204231_82232451_n 1969177_10202432437551336_1791500865_n Continue reading

Thumb up in Cyprus

IMG_9614After I’d left Ercan airport, I started to feel confused of trying to understand which road leads to Nicosia (Lefkoşa). I was not even sure how to cross a road. It took few minutes for me to realize that in this island exist left-right traffic  and I was on the wrong road. How did I miss it while reading wikipedia, I do not know!  After I found the way I was searching for, car stopped immediately  without even stopping it. Old man in the car was asking me where I am heading to. He was from Ankara, but at that time he was visiting Cyprus, because in past, he lived and worked many years here in Turkish military base.

Sometimes I feel really stupid that my Turkish language knowledge is improving in baby-steps, but when I am travelling, people are really appreciating that I know at least some Turkish. It helps me to communicate with them and also… it makes me feel safer while I am travelling.  I can explain myself better and show my nice personality to people.

Continue reading

The Dream Team

10297603_10202983503527641_2871181061640539164_n

Studying in Georgia was really wonderful experience, because of people around me. My „Eastern European family“- group of young, wild and unique students. Each of us had very different personality, but we managed to tolerate differences and felt like family. It was so special. Together we were Living, Laughing, Partying, Complaining… and of course, Travelling.

Honestly, I was not so much into exploring Georgia every weekend. It was my third time in this Caucasus country.  Once you have seen monastery, you know, all of them will be almost same. Once you have visited Capadocia in Turkey, none of other cave town will be comparable to it. So, if I was travelling around, I was doing that, because of the process, but not destinations. Hitchhiking and good company- it is a guaranty for a good trip.

Continue reading

My trip to Abkhazia. The country that doesn’t exist

If you’re interested in visiting Abkhazia, it’s not so difficult, as you can guess. You have to fill out application at the Abkhazian Ministry of Foreign Affairs website and after few days check your email box for an authorization letter. Print it and it’s your permission to cross “the border”. I strongly recommend crossing it from Georgian side. If you will do it from Russian territory and later you will try to continue to Georgia, you can be punished as crossing Georgia’s territory illegally and you’ll have opportunity to discover local prison for two years. You need Ingur border crossing, which is next to Zugdidi city. To reach it, you can by bus, train… or by hitchhiking, as I did with my lovely travel buddy – Edita. Hitchhiking in Georgia is always amazing, so we reached border really happy.

First of all, we visited awesome Georgian officers. They were interested, why we’re going to Abkhazia and gave as some tasty nectarines. After asking me, how many days we will be there, I answered “Four days. If we won’t come back, start search for us“. Stupid joke, because… they can not cross the border. Georgians can not visit Abkhazia (or they must to have a status of IDP- Internationally Displaced Person), but Abkhazians as the citizens of Georgia’s territory (as almost all world believes) can visit Georgia. Doesn’t sound fair…

Welcome to Zugdidi Continue reading

Stebuklai. Jau po kelionės…

Gyvenimas yra nuostabus. Tačiau reik nebijoti išeiti iš patogumo į nežinomybę. Svarbu pasikliauti Dievu, kad busi nuvestas ten, kad atsiras žmonės, ar netikėtai įvyks kažkas, kas padės stipriai pajusti šio pasaulio grožį.Tiesiog išdrįsk. Ir tada stebuklai tavo gyvenime pradės vykti.

Žinau, kad baisu, tačiau tai tik baimė suklysti. Bet tu gali nustoti bijoti, kai nebejausi baimės klysti. Nebijok klaidų, bandyk, klysk ir taip mokykis. Taip išmoksi pažinti save ir pasaulį. Juk klysti ir pasiklysti smagu!

Ačiū dangaus ir žemės galybei už gyvenimą pilną stebuklų. Ačiū  už duotą vidinę jėgą, kuri padeda man nugalėti baimę. Ačiū už ženklus, kurių prasmę tik aš viena ir težinau. Ačiū už pasitikėjimą nepažįstamiems žmonėms.

Kelionė buvo nuostabi. Būtent tokia, kokios man reikėjo, kad  vėl pradėčiau jausti šio pasaulio grožį. Turkijos vyrai pagerino savo įvaizdį mano akyse. Visi tie vyrai, kurie manimi rūpinosi tėviškai, broliškai ir draugiškai. Tie, kurie leido nakvoti jų namuose, kurie mane paveždavo, kurie rūpinosi mano saugumu. O jie juk manęs nepažinojo. Juk aš jų nepažinojau irgi. Tačiau mus rišo pasitikėjimas, kurį suteikėme vieni kitiems ir tai žinodami nenorėjome nuvilti.

Vėl jaučiuosi pasaulio dalimi ir vėl pradėjau matyti kiškius, kuriuos sekdama, atsidursiu stebuklų pasaulyje. O jis yra šalia, tiesiog kartais nematomas.

Atsimerk. Nebijok.
https://fbcdn-sphotos-g-a.akamaihd.net/hphotos-ak-prn1/t1/1964785_10202432439911395_2096218808_n.jpg

 

Turkiškasis Batumis

https://fbcdn-sphotos-g-a.akamaihd.net/hphotos-ak-prn1/t1/1920415_10202479047996568_456710371_n.jpg

Pasiekti Sarp (pasienio miestą) buvo išties lengva, nes tik išėjus į kelią mašina sustoja nestabdoma. Nors vyriškis nekeliauja iki Sarp, bet sutinka mane pavežti iki gretimo miesto. Po kelių minučių pokalbis jau sukasi apie religiją. Pasirodo, jis vienas iš tų musulmonų, kurie laikosi visų taisyklių. Ir meldžiasi penkis kartus per dieną, ir nevartoja alkoholio, neruko, bei pasninkauja kai reik. Papasakojus jam savo istoriją, jis prižada melstis už mane ir mano turką bernioką, kurį armijos loterija išsiunčia į pietryčių Turkiją. Galiausiai jis mane įsodina į mikroautobusą tam, kad nebetranzuočiau toliau ir palinki būti saugiai.

Pasiekusi Sarp, pereinu sieną pėsčiomis, nes ne taip kaip pasienyje su Graikiją, tai daryti yra leidžiama. Ir štai, aš Kaukazo šalyje. Po kelių minučių atvažiuoja Onur, kuris bus mano hostu Batumyje. Jaučiuosi išties pavargusi ir nešvari, tad mano pirmasis klausimas “Pas tave namie yra karštas vanduo?”. Kaime, kuriame teko apsistoti prieš tai, tai buvo per didelė prabanga. Onur yra turkas dirbantis banke ir Gruzijoje jau gyvena 4 metus. Jis palieka mane savo namuose, o pats išskuba į darbą. Dušas, miegas, skalbimo mašina- tai mane padaro išties labai laiminga. Continue reading

Pušų sodas

Pakeliu nykštį viršun. Pirma mašina sustoja. Įprasta, juk Turkija. Klausiu vyriškio, kur link jis keliauja. Findik? Tinka, tad sėduosi į mašiną. Klausiu, kodėl jis keliauja į tą miestą. Pasirodo, mano pirmasis vairuotojas, vidurinės mokyklos direktorius. Iškart pasijuntu saugiau. Sekančius 15 kilometrų kalbamės apie Turkiją, padėtį Ukrainoje ir kaip neprotinga, kad aš tranzuoju. Pasiekus tikslą, man palinki sėkmės ir būti kuo atsargesnei. Pradžia išties puiki, tad stabdau sekančią mašiną. Du vyriškiai. Tas man nepatinka, tačiau tarpusavyje šnekant išgirstu mane pavadinant vokiete, o tai geras ženklas. Nusprendžiu ir toliau būti iš.Vokietijos. Keliaujant palei Juodąją jūrą, geriau pakeisti savo pilietybę iš Rytų Europietės( pernelyg lengvai sutapatinama su Rusija) į Vakarų. Dėl to, kad buvimas ruse, reiškia tą patį, ką buvimą prostitute. Deja, taip jau yra. Pasiklausiu vairuotojų ar jie kalba vokiškai. Nekalba, tad galiu lengvai meluoti, kad esu iš Berlyno.  Vyriškiai labai nori su manimi diskutuoti apie ES ir Vokietijos vaidmenį bei ekonomines krizes. Man nereik būt vokietei, kad galėčiau apie tai kalbėt! Nejučia priartėjame prie Hopa miesto, iš kurio man reik keisti kryptį į Šiaurę. Vyriškiai dar parodo savo vaikų nuotraukas telefonuose, paprašo mano numerio ir užrašo savo, kad jei kada vėl busiu šiuose kraštuose, galiu pas juos apsistoti. Užtikrina, kad gyvena su šeimomis ir paprašo nebetranzuoti. Nuveža į autobusų stotį ir ten mane palieka. Iš pradžių išties galvojau, kad keliausiu su mikroautobusu. Nei jis brangus, nei ką…Tačiau būtų reikėję laukti visą valandą… Tad paėjėjusi tolėliau vėl pradėjau tranzuoti. Pasimokiusi iš praeities klaidų, dabar kai tranzuoju esu labai išranki. Stebiu  kelią ir kai tik pamatau man patinkančią mašiną, pakeliu nykštį. Pamačiusi vairuotoją su gražiu kostiumu ir nauja mašina, iškart pradėjau stabdyti. Vyriškis keliavo būtent į Borcką. Pasirodo, jis labai konservatyvus žmogus. Paklausta, iš kur moku turkų kalbą, atsakau, kad vaikino šeima angliškai nekalba. Continue reading

Ženklai ir sesutė

https://fbcdn-sphotos-f-a.akamaihd.net/hphotos-ak-ash3/t1/1891130_10202426563724494_1819338813_n.jpg

Aš tikiu ženklais. Aš suvokiu žmones, simbolius, pasikartojančius įvykius lyg išties reikšmingas nuorodas siunčiamas man Dievo. Tam, kad būčiau tikra, kad einu teisingu keliu. Prieš šią kelionę turėjau abejonių ir baimių, nes nuo praėjusios vasaros mano tikėjimas žmonių gerumu ir tuo, kad mano gyvenimo kelias yra būtent toks, kokio nori visas pasaulis, yra teisingas. Juk kartais nudegi ir bijai vėl priartėti prie ugnies, net jei ir žinai, kad tave šalanti ji gali sušildyti.

Tam, kad pradėčiau matyti ženklus, man reik pakeisti aplinką. Rutina  padaro žmogų abejingu išoriniam pasauliui, tad tik ištrūkus iš pažįstamos aplinkos tampi daug pastabesnis, matai daugiau detalių, kurios tampa ryškesnės nei, kad buvo seniau.

Continue reading

Magiškas autobusas

SAUSIS 20142

CS susitikime mano žvilgsnį pagauna pasišiaušęs vaikinukas ir klausia, iš kur aš esu. Atsakau, kad iš Lietuvos, o jis atvyko iš Niujorko. Labai apsidžiaugia, kad aš iš Baltijos šalių, nes kaip tik ten norėjo vykti. Jo prosenelis iš Lietuvos į Ameriką atvyko. Tačiau jis pakeitė keliones planus, nes Lietuvoje dabar labai… trumpos dienos.

-Trumpos dienos? Kodėl  tau tai svarbu? Tik vienos “rūšies” keliautojams tai yra išties reikšmingas dalykas. Ar tu…?

– Taip, aš tranzuotojas. Continue reading

2013 metų pamokos

Šiais metais šio dienoraščio skaitmeniniai lapai buvo pildomi rečiau nei bet kada. Tas tiesa, nes šie metai buvo  kitokie. Ar geri? Ką reiškia geri? Jei tai vertinama pagal atradimų, staigmenų ir svarbiausia  pamokų kiekį- tai jie labai geri. Tačiau taip pat labai… asmeniški. Aplink mane vyko daugybę dalykų, kuriais jau nebegalėjau dalintis, nes negalėjau tikėtis, kad busiu suprasta. Tad viską laikiausi tik sau ir keliems žmonėms.

Dabar dėl to esu kažkiek  nusivylusi, nes praleidau galimybę fiksuoti čia nuostabias istorijas, nuostabias gyvenimo detales, kurios nors ir atrodo nepakartojamos, tačiau užsimiršta.

Tačiau manau,  kad reikia būti nuoširdžiai tiek sau, tiek tiems užklydėliams, kurie čia atsiranda pasiskaityt. Kai kuriuos įkvepia judėt iš komforto zonos ir sekti kiškius, tačiau… Kartais atrandi ne Stebuklų šalį, o pamokas.

Šiais metais išmokau, ką reiškia jausti jaudulį protestuojant apsuktam žmonių, kurie dega aistra kovoti.  Gezi parko protestuose Stambule pajaučiau, kas yra solidarumas, adrenalinas ir masinė psichozė. Skamba keistai, bet verta tai patirti bent kartą gyvenime. Kai tenka verkti nuo ašarinių dujų, kai nepažįstamieji tau plauna veidą su pienu, kai išmoksti vengti policijos ir skanduoti protestuotojų šūkius…

https://fbcdn-sphotos-e-a.akamaihd.net/hphotos-ak-ash3/601194_10200675345865142_978975604_n.jpg Continue reading