Birtvisi

Pagaliau sugebu ramiai įkvėpti ir nebedusti, o prieš save matau uolą ir vos įžiūrimą taką ant jos. Norėdama kuo greičiau ant jos užlipti, kad galėčiau viršuje ilgiau pailsėti, pradedu kopti. Koja čia, koja ten, rankomis prisilaikau. Kažkas šaukia už nugaros, kad reik sukti į dešinę. Pasuku ir atsargiai slenkuosi palei akmeninę sieną, kol pamatau šlapiąją tos sienos dalį į kurią man reik įkopti. Atsisuku atgal norėdama pasiklausti, kaip tai padaryti ir … sustingstu. Tik dabar suprantu kokioje pavojingoje vietoje esu. Apačioje 15 metrų beveik stačios uolos, aš stoviu prisiglaudusi prie sienos, o mano pusiausvyrą priklauso tik nuo tų dviejų duobučių, kuriuose mano pėdos. Sustingstu iš baimės. Žinau, kad jei kojos netyčioms sulinks- krisiu ir užsimušiu arba busiu smarkiai susižalojusi. O prieš mane- pora metrų beveik stačios, šlapios olos, dėl iš viršaus tekančio šaltinio. Aš ja turiu kopti viršun. Matau už savęs artėjančius draugus. Atgal eiti negaliu, pirmyn bijau, o jei ilgiau lauksiu, kojos iš vis pradės drebėti. Sukaupiu visą drąsą (nors ir ne daug jos ir teliko) ir ta slidžia ola užkopiu iki viršaus. Pasiekusi saugią vietą, bandau nenualpti, nes širdis dėl baimės bando iššokti iš krūtinės. O labiausiai mane gąsdina faktas, kad tai vienintelis kelias atgal ir man vėl jį reikės įveikti. Continue reading

Nori pamatyt mano kupranugarį?

1502496_1451711165041857_350075223_n – Nori pamatyt mano kupranugarį?

– Aha, Aha… kupranugarį.

-Netiki?

– Kodėl turėčiau tikėti?

-Lažinamės!

 

Taip prasidėjo mano ir Levan draugystė, o taip pat dėl to teko gaminti Tinginio pyragą, nes lažybas pralošiau. Kupranugaris ne jo, tačiau jo benamio draugo (regis iš Kazakstano), gyvenančio apleistame hipodrome. Istorija kažkokia neaiški. Kartu su kupranugariu jie buvo deportuoti iš Turkijos, o į Rusiją jų neleidžia, tad įstrigo Gruzijoje ir žiemą gyvena tame hipodrome, kuriame renkasi visokie hipiai, keliautojai ar šiaip underground’as. 

Kupranugarė Čini pasirodė labai liūdna, bet draugiška. Leidosi glostoma ir valoma nuo šiaudų įsipainiojusių į jos tankų kailį. Liūdna, nes vieniša (taip Levan sakė), be to jau mėnuo kaip gyvena toje vietoje, tad trokšta laisvės. Turiu nuojautą, kad šiaip legaliai kupranugariai po miestą vaikščioti negali. O gal ir apleistose pastatuose būti jiems nėra legalu…  Kad ir kaip ten, be kelių šunų, vištų ir ožkos, jai kompaniją palaiko visokie užklydėliai.

Vieną vakarą ten praleidau su būriu neaiškių prancūzų. Laužas, dainos, netoliese miegantis kupranugaris, besipešantys šunys… Tokie vakarai yra mano patys mėgstamiausi. Vakarai, kurie kažkuo nenormalūs, o tai gerai, nes tai, kas normalu man yra nuobodu. Continue reading

Partizaninė sodininkystė Tbilisyje

Lipu per supiltas žemių krūvas, šaligatvių nuolaužas ir kitas statybinės liekanas. Bandau peraustame parke, kuris buvo pats gražiausias visame Tbilisio mieste, rasti palapines. Turiu susitikti su Sandro, kuris prieš porą metų buvo mane pagrobęs su draugais ir tranzavęs kartu po Gruziją. O dabar, aš juk grįžau!  Vake Parke apsilankiau jau pirmosiomis dienomis, kai jau jaučiausi atsikrausčiusi į naujus namus. Tada pastebėjau, kad visas parkas rekonstruojamas, perkastas ir purvinas. Susitariau su Sandro susitikti parke, kadangi jis ten…  protestuoja.  Galiausiai pamatau palapines, kabančius piešinius, žmones, sodinančius gėles ar tiesiog žaidžiančius su skraidančia lėkšte.

Susitinku su Sandro, su kuriuo palaikiau ryšį visus tuos metus. Dažniausia netikiu, kad vėl sutiksiu žmones, kurie atsiranda mano kelionėse. Tačiau išimtys visad egzistuoja. Pasirodo jis parke protestuoja ir vykdo guerrilla gardeningTai partizaninė sodininkystė, grindžiama idėja, kad žemė yra žmonių nuosavybė, tad apleistuose plotuose galima auginti ir sodinti, bei taip gražinti miestą. Taip pat šis judėjimas aktyviai veikia, kuomet žaliosios miesto vietos bandomos apstatyti naujais gyvenamaisiais rajonais ir prekybos centrais.

Jau beveik mėnuo, kaip aktyvistai stovyklauja šiame parke bandydami sustabdyti naujas konstrukcijas. Tbilisio valdžia nevisai skaidriai išdavė leidimą statyti didžiulį viešbutį parko teritorijoje. Aktyvistai reikalauja, kad sprendimas būtų ištirtas, nes Vake Parkas yra pripažintas kultūriniu miesto paveldu. Tai lyg Tbilisio simbolis, kuris deja per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo beveik per pusę. O dabar norima dar didžiulę jo dalį “atriekti” privačiam verslui.

Tbilisyje į partizaninės sodininkystės judėjimą prisijungė daugybė žmonių, nes Vake parkas yra neatsiejama jų prisiminimų ir dabartinio gyvenimo dalis.  Buvo perimta Occupy Wall Street taktika, pastatytos palapinės vietose, kuriose medžiai buvo iškirsti tam, kad būtų galima pradėti statyti restoraną šalia viešbučio. Dabar statybos yra sustojusios, tik pamatai iškasti, o aktyvistai nesitraukia ir nubaido visus darbininkus norinčius kirsti medžius. Valdžia vis dar bando ignoruoti šį judėjimą, tačiau partizanai nepasiduoda ir organizuoja daug veiklų parke, pritraukia šeimas su vaikais ir stengiasi paskleisti žinią kaip tik galima kuo plačiau. Daugiau info, deja gruzinų kalba, galima rasti čia. Ar bent jau nuotraukas peržiūrėti- http://facebook.com/Tbilisitrees

Visuomeniniai judėjimai patys mane suranda. Ten susipažinau su išties įdomiais žmonėmis, tad kiekvieną savaitę ten užsuku su jais paplepėti, padėti kuo tik galiu ar tiesiog pasilepinti ramuma nuo miesto šurmulio gulėdama hamake.

O taip pat susitikti su nauju savo draugu- Levan, kuris yra vienas iš tų žmonių, kuriuos reikia sekti, kaip kiškį. Pilnas įvairiausių istorijų, su neaiškia praeitimi (3žmonos!!!), keistomis idėjomis… Tačiau mano dėmesį jis laimėjo, paprasčiausiu klausimu….

– Nori pamatyti mano kupranugarį?

 

 

Gerimo ypatumai Gruzijoje

https://fbcdn-sphotos-g-a.akamaihd.net/hphotos-ak-frc3/t1/1780754_731458656866851_490386464_n.jpg

Editos Stei nuotrauka

  • Jau po pirmų savaičių supranti, kodėl Dievas įkūrė Borjomio šaltinį Gruzijoje. Vakare -vynas, ryte- Borjomis.
  • Pradedi tikėti kolegių lenkių išmintimi, kad “negalima pasitikėti negeriančiu”, tad pasitikėjimas  vieni kitais auginamas vos ne kiekvieną vakarą.
  • O ryte rašai naujas taisykles, tokias kaip “Neatidarinėti RedBull su vyno atidarytuvu”, “Nepradėti gerti pietaujant”, “Jei eini miegot, pasakyti kitiems, o ne paprasčiausiai dingti”, “Negerti čačos stiklinėmis”
  • 5 litrų vyno plastikinį butelį tiesiog pradedi vadinti “iššūkiu”. O antrojo “iššūkio” iš eilės niekad nepavyksta pabaigti, net jei 10 žmonių bando tai padaryti.
  • Jei kas nors iš kompanijos užsisako limonado, o ne alaus/vyno, iškart nukrypsta įtarūs žvilgsniai – “Ką vakar jau padarei?”.
  • Pirmųjų dienų rytais girdi pasisakymus “aš daugiau nebegersiu…”, po dviejų savaičių “aš labai norėčiau negerti bent jau šiandien”.
  • Net pasivaikščiojimas senamiestyje baigiasi tuo, kad tavo draugas sutinka kitą draugą, kuris turi vyno parduotuvę, tad kaip neparagauti vyno! Jei bandai atsisakyti 10 metų brandintos ąžuole čačos, esi nutildomas su įsižeidimo gaida balse ir privalai gerti.
  • Net jei ir sugebi išsisukti nuo visų gėrimų ir grįžti namo, čia tavo gruziniška šeima švęs kažkokią progą ir reikės ne tik persivalgyti, bet ir vėl skanauti naminio gruziniško vyno.
  • O tai darant klausytis nuostabių tostų, dėl kurių išties norisi pakelti savo taurę!

 Gaumarjos!

Turkiškasis Batumis

https://fbcdn-sphotos-g-a.akamaihd.net/hphotos-ak-prn1/t1/1920415_10202479047996568_456710371_n.jpg

Pasiekti Sarp (pasienio miestą) buvo išties lengva, nes tik išėjus į kelią mašina sustoja nestabdoma. Nors vyriškis nekeliauja iki Sarp, bet sutinka mane pavežti iki gretimo miesto. Po kelių minučių pokalbis jau sukasi apie religiją. Pasirodo, jis vienas iš tų musulmonų, kurie laikosi visų taisyklių. Ir meldžiasi penkis kartus per dieną, ir nevartoja alkoholio, neruko, bei pasninkauja kai reik. Papasakojus jam savo istoriją, jis prižada melstis už mane ir mano turką bernioką, kurį armijos loterija išsiunčia į pietryčių Turkiją. Galiausiai jis mane įsodina į mikroautobusą tam, kad nebetranzuočiau toliau ir palinki būti saugiai.

Pasiekusi Sarp, pereinu sieną pėsčiomis, nes ne taip kaip pasienyje su Graikiją, tai daryti yra leidžiama. Ir štai, aš Kaukazo šalyje. Po kelių minučių atvažiuoja Onur, kuris bus mano hostu Batumyje. Jaučiuosi išties pavargusi ir nešvari, tad mano pirmasis klausimas “Pas tave namie yra karštas vanduo?”. Kaime, kuriame teko apsistoti prieš tai, tai buvo per didelė prabanga. Onur yra turkas dirbantis banke ir Gruzijoje jau gyvena 4 metus. Jis palieka mane savo namuose, o pats išskuba į darbą. Dušas, miegas, skalbimo mašina- tai mane padaro išties labai laiminga. Continue reading

Sakartvelo

Išgyvenau nepartrenkta pamišusio gruzino, beveik sušalus negyvai palapinėse, priaugus kelis atostoginius kilogramus, nuo skanaus gruziniško ir mamos maisto… Išgyvenau ir grįžau į pavasarėjantį Vilnių, kuris mane priėmė aistringai ir vėl bėgioju nuo vieno susirinkimo/renginio/paskaitos prie kito, planuoju kiekvieną dieną vėl su beprotišku tikslumu… C’est ma vie! Bet pagaunu save vis mintimis nuklajojant links Kaukazo. Gerai ten buvo.

  • Pirmąkart tranzavau ne Lietuvoje. Manau, kad jau greit galėsiu pasakyt, kad prisijaukinau šį keliavimo būdą.
  • Bijojau, bet išdrįsau veltis į visišką avantiūrą keliauti su trimis nepažįstamais gruzinais po jų šalį.
  • Įdegiau.
  • Sušlapau fontane.

 https://fbcdn-sphotos-a.akamaihd.net/hphotos-ak-ash3/581783_3375429583620_1205734072_32682906_1663592211_n.jpg

  • Mačiau daug karvių: ant kelio, traukinio bėgių, šalia palapinės…
  • Dar kartą įsitikinau, kad išties, kažkas ten aukštai mane stebi ir saugo.
  • Perskaičius savo dviejų metų senumo įspūdžius apie praėjusią kelionę į Gruziją supratau, kaip kitaip aš keliavau seniau. Viskas tuomet atrodė taip…necivilizuota, taip nešvaru, taip…kaip neturi būt. O šios kelionės metu, aš mėgavausi tuo, į viską žiūrėdama kitaip. Didelis tas pasaulis ir jame negali būt visur vienodai
  • Atsibuvau su šeima. Prisiminiau, kokie ypatingi jie.  Buvau jau atpratusi nuo to jų ypatingumo. Nieko keisto, iš kur aš tokia… nestandartinė, jei su tokiais užaugau 😀
  • Pasikalbėjau su mama. Apie tai, kaip gyvenu. Sakė, kad nors ne visada pritaria, kad aš taip blaškyčiausi/bastyčiausi, bet supranta, kaip svarbu, kad aš pati daryčiau sprendimus ir, kad tai mano laikas. Gera tai žinot.

Išvažiavau su mintimis, kad dar noriu ten grįžt. Paklaidžiot vėl po nepažįstamas vietas, po kalnus…Tik reik išmokt miegot palapinėse, nes kol kas situacija prasta.

 

Kidnapping, Georgian style: Kutaisi and Borjomi

1 dalis

2 dalis

Pasirodo, bendrakeleiviai buvo rimtai įstrigę kelyje, tad teko stabdytis mikruškę ir taip turėti nenumatytų išlaidų. Pasiekę Kutaisį, jie užsuko į kazino, pastatė likusius 5 larius ir taip sėkmingai  pasididino keliones biudžetą „- That‘s Rock‘n‘Roll.“ Kietai jie. Vakareniaudami pradėjome dalintis juodo humoro juokeliais. Pats žiauriausias:

„-Kas yra raudonas ir kai pakratai verkia?“

„- Kūdikis be odos druskos maiše“

Ir jo nauja versija:

„- Kas yra raudonas, kai pakratai verkia ir keikiasi lietuviškai?“

„- Tu. Šiąnakt“

Šmaikštuoliai.

https://fbcdn-sphotos-a.akamaihd.net/hphotos-ak-ash4/292544_3362264574503_1205734072_32671450_1881677436_n.jpg Continue reading

Kidnapping, Georgian style: Batumi

1 dalis

https://fbcdn-sphotos-a.akamaihd.net/hphotos-ak-ash3/577221_3371876214788_302751714_n.jpg

(ieškant vietos kur statyt palapinę Batumyje…)

Laukdami bendrakeleivių, kuriems kelionė tranzuojat nebuvo tokia sėkminga ir sklandi, nusprendėm pasistatyt palapinę. Jau bebaigiant, prie mūsų prisistatė du parko apsauginiai, kurie nurodė mums kraustytis kur nors kitur. Kaip tik sulaukėm Sandro ir Tako, tad pasiėmę beveik pastatytą palapinę,  nužingsniavome ieškot naujos vietos nakvynei. Kelyje dar pamėginome pastabdyti eismą, bandydami surežisuoti naują Abbey road kadro versiją. Tie vaikinai, geros muzikos gerbėjai, ypač Vashe, tad visos kelionės metu skambėjo Beatles, Pink Floyd ir kitos nemirtingos grupės…

Buvo nuspręsta nakvoti mažame skverelyje, priešais Batumio universitetą. Jau jaučiau, kaip pradedu šalti, bet dar vyliausi, kad persirengus pasidarys šilčiau. Šalia fontano išsivirę arbatos (štai kodėl jų kuprinės buvo tokios didelės: palapinės, indai, puodai, dujinė viryklė…) ir pasistatę dar vieną palapinę pasiryžom miegot. Vashe su Tako į didesnę, kiaurą palapinę, aš su Sandro į mažesnę, kuri turėjo būt šiltesnė. Buvo nežmoniškai šalta. Pasiskolintas miegmaišis pasirodė išties netinkamas tokioms kelionėms. Gruzinas matydamas mane tiesiog drebančią iš šalčio, mane rengė savo termo-drabužiais ir  miegmaišiu apklojo. Pavyko numigt 30 minučių. Prieš 6 tiesiog pasidaviau ir supratau- nemiegosiu. Mano “sugulovas” irgi pasidavė, suvokęs, kad aš sušilt nesugebėsiu. Neslėpsiu, kad visi kiti ketinimai nulemti vyriškumo ir gruziniško temperamento buvo netik greit ir griežtai nuraminti, bet ir supratingai priimti iš jo pusės. Išlindę iš palapinės, nuėjom į netoliese esantį viešbutį, kur pamėginau tapti kažkuo panašiu į žmogų. Continue reading

Kidnapping, Georgian style

 https://fbcdn-sphotos-a.akamaihd.net/hphotos-ak-ash3/550334_3362240893911_1205734072_32671434_843559980_n.jpg

(netoli Stalino gimtinės Gorio)

“- Tau galvą nupjaus!”

“- Tave ras negyvą kalnuose”

“- Tave pagrobs”

“Įkvepiančios” prognozės skambėjo iš žmonių, kurie žinojo, apie mano  planuojamą nuotykį Gruzijoje. Logiškai mąstant, taip… tai buvo rizikinga. Prieš mėnesį Couchsurfing’o svetainėje paskelbiau  žinutę, kad ieškau tranzavimo partnerio. Atsiliepė vaikinas vardu Vashe. Su juo internetu pabendravusi, dieną prieš kelionę susitikusi, kartu su jo dviem draugeliais Tako ir Sandro pasiėmusi miegmaišius, palapines, ištranzavau pažinti Gruziją. Ar jaudinaus? Tikrai taip.  Turėjau suvaldyti tą proto dalį, kuri konstatavo, kad išties darau rizikingą dalyką, visiškai pasikliaudama trimis nepažįstamaisiais. Padėjo tikėjimas įgimtu žmonių gerumu. Mamai ir seseriai buvo pateikta kitokia kelionės versija, kad galėtų ramiai miegot naktimis, kol aš blaškysiuosi su trimis gruzinais. Svainis, pasižymintis šaltu protu ir mokėjimu saugoti paslaptis, žinojo keliones detales tam, kad jei kas atsitiktų, žinotų, kur ir kas mane pagrobė. Continue reading

Tbilisi

https://fbcdn-sphotos-a.akamaihd.net/hphotos-ak-ash4/485874_3327788072612_1205734072_32656096_752516691_n.jpg

Tikiuos,

<*> kad manęs nepartrenks, nes gruzinų vairavimo ypatumai yra tragiškai, nesuvokiamai neatsakingi ir “nagli”. Eini per perėją, degant žaliai, o jie tau pypina, ko jiems trukdai važiuot.

<*> kad dėdė gruzinas palinkęs su cigarete dantyse ir sukdamas man cukraus vatą, nieko netyčia nepames.

<*> kad vaikai prašinėdami gatvėje manęs išmaldos…Tiesiog, tegul jie nustoja tai daryt, nes matau, kaip jų tėveliai, vėliau juos bara, kad per mažai surinko.

<*> kad suprasiu, kodėl daug namų atrodo, lyg būtų paremti šakaliukais ir sulipdyti iš medžio atliekų, bet gatvėse dažniausiais matomas automobilio modelis- blizgantis džipas su vardiniais numeriais.

<*> kad nepriaugsiu 10 kg nuo mamos maisto, visokių chačiapūrių ir gruziniškos duonos, kuri man labai skani.

<*> kad grįžusi į Lietuvą ir išlipusi iš lėktuvo, neįbrisiu į pusnį, nes čia šildausi saulėje su trumparankoviais marškinėliais. Jei taip bus, bandysiu veržtis atgal ir maldaut leist sugrįžt.

Toks tas Tbilisis, ryt judėsiu link pajūrio!