My wanderlust in 2014

Somehow I was feeling like I was not travelling enough last year. But reality is different. Most of the time I was exploring something great.

On January I was already in Turkey. I was continue to explore my favorite city- Istanbul. Getting lost, discovering new places  and tasting new tastes. 1507635_10202174393620399_15685403_n On February I hit the road. From Istanbul I traveled to Tbilisi, Georgia. I used many different means of transport- plane, trains, buses and of course- cars I stopped by hitchhiking. This trip that i called “Along the Karadenis coast to Kavkaz”  was really wonderful. I met great people,  I had many adventures and most important I overcame my fear to travel and  hitchhike in Turkey alone. I visited great cities, like Kastamonu, Samsun, Trabzon, Ayder, Borçka, Batumi… 1653802_10202426553204231_82232451_n 1969177_10202432437551336_1791500865_n Continue reading

Thumb up in Cyprus

IMG_9614After I’d left Ercan airport, I started to feel confused of trying to understand which road leads to Nicosia (Lefkoşa). I was not even sure how to cross a road. It took few minutes for me to realize that in this island exist left-right traffic  and I was on the wrong road. How did I miss it while reading wikipedia, I do not know!  After I found the way I was searching for, car stopped immediately  without even stopping it. Old man in the car was asking me where I am heading to. He was from Ankara, but at that time he was visiting Cyprus, because in past, he lived and worked many years here in Turkish military base.

Sometimes I feel really stupid that my Turkish language knowledge is improving in baby-steps, but when I am travelling, people are really appreciating that I know at least some Turkish. It helps me to communicate with them and also… it makes me feel safer while I am travelling.  I can explain myself better and show my nice personality to people.

Continue reading

The Dream Team

10297603_10202983503527641_2871181061640539164_n

Studying in Georgia was really wonderful experience, because of people around me. My „Eastern European family“- group of young, wild and unique students. Each of us had very different personality, but we managed to tolerate differences and felt like family. It was so special. Together we were Living, Laughing, Partying, Complaining… and of course, Travelling.

Honestly, I was not so much into exploring Georgia every weekend. It was my third time in this Caucasus country.  Once you have seen monastery, you know, all of them will be almost same. Once you have visited Capadocia in Turkey, none of other cave town will be comparable to it. So, if I was travelling around, I was doing that, because of the process, but not destinations. Hitchhiking and good company- it is a guaranty for a good trip.

Continue reading

Birtvisi

Pagaliau sugebu ramiai įkvėpti ir nebedusti, o prieš save matau uolą ir vos įžiūrimą taką ant jos. Norėdama kuo greičiau ant jos užlipti, kad galėčiau viršuje ilgiau pailsėti, pradedu kopti. Koja čia, koja ten, rankomis prisilaikau. Kažkas šaukia už nugaros, kad reik sukti į dešinę. Pasuku ir atsargiai slenkuosi palei akmeninę sieną, kol pamatau šlapiąją tos sienos dalį į kurią man reik įkopti. Atsisuku atgal norėdama pasiklausti, kaip tai padaryti ir … sustingstu. Tik dabar suprantu kokioje pavojingoje vietoje esu. Apačioje 15 metrų beveik stačios uolos, aš stoviu prisiglaudusi prie sienos, o mano pusiausvyrą priklauso tik nuo tų dviejų duobučių, kuriuose mano pėdos. Sustingstu iš baimės. Žinau, kad jei kojos netyčioms sulinks- krisiu ir užsimušiu arba busiu smarkiai susižalojusi. O prieš mane- pora metrų beveik stačios, šlapios olos, dėl iš viršaus tekančio šaltinio. Aš ja turiu kopti viršun. Matau už savęs artėjančius draugus. Atgal eiti negaliu, pirmyn bijau, o jei ilgiau lauksiu, kojos iš vis pradės drebėti. Sukaupiu visą drąsą (nors ir ne daug jos ir teliko) ir ta slidžia ola užkopiu iki viršaus. Pasiekusi saugią vietą, bandau nenualpti, nes širdis dėl baimės bando iššokti iš krūtinės. O labiausiai mane gąsdina faktas, kad tai vienintelis kelias atgal ir man vėl jį reikės įveikti. Continue reading

Turkiškasis Batumis

https://fbcdn-sphotos-g-a.akamaihd.net/hphotos-ak-prn1/t1/1920415_10202479047996568_456710371_n.jpg

Pasiekti Sarp (pasienio miestą) buvo išties lengva, nes tik išėjus į kelią mašina sustoja nestabdoma. Nors vyriškis nekeliauja iki Sarp, bet sutinka mane pavežti iki gretimo miesto. Po kelių minučių pokalbis jau sukasi apie religiją. Pasirodo, jis vienas iš tų musulmonų, kurie laikosi visų taisyklių. Ir meldžiasi penkis kartus per dieną, ir nevartoja alkoholio, neruko, bei pasninkauja kai reik. Papasakojus jam savo istoriją, jis prižada melstis už mane ir mano turką bernioką, kurį armijos loterija išsiunčia į pietryčių Turkiją. Galiausiai jis mane įsodina į mikroautobusą tam, kad nebetranzuočiau toliau ir palinki būti saugiai.

Pasiekusi Sarp, pereinu sieną pėsčiomis, nes ne taip kaip pasienyje su Graikiją, tai daryti yra leidžiama. Ir štai, aš Kaukazo šalyje. Po kelių minučių atvažiuoja Onur, kuris bus mano hostu Batumyje. Jaučiuosi išties pavargusi ir nešvari, tad mano pirmasis klausimas “Pas tave namie yra karštas vanduo?”. Kaime, kuriame teko apsistoti prieš tai, tai buvo per didelė prabanga. Onur yra turkas dirbantis banke ir Gruzijoje jau gyvena 4 metus. Jis palieka mane savo namuose, o pats išskuba į darbą. Dušas, miegas, skalbimo mašina- tai mane padaro išties labai laiminga. Continue reading

Į Sumelą su Jack Sparrow

https://fbcdn-sphotos-h-a.akamaihd.net/hphotos-ak-prn1/t1/1959709_10202426545444037_2084022655_n.jpg

– Šįvakar keliaujame į Erasmus vakarėlį, kuriame bus lietuvių!

-Hmm…Puiku. O… gal nesakykime, kad esu lietuvė?

Žinau, žinau, kad negražu meluot, tačiau keliaujant aš visad vengiu tautiečių, nes man jų ir taip pilna savoje šalyje. O šįkart sumaniau, kad gal būtų visai smagu klausytis lietuviškų komentarų ir prisistatyti visiems, kaip mergina iš… Belgijos. Kodėl Belgija? Nes šalis maža ir be Briuselio egzistavimo niekas nieko daugiau nežino. O jei prancūziškai kalbintų, sakyčiau, kad esu iš flamandiškosios pusės, o jų kalba tikrai niekas nekalba.

Deja vakarėlis buvo labai triukšmingas, tad komentarų nepavyko daug išgirsti. Tačiau, gerai, kad neprisistačiau lietuve, nes… man buvo gėda. Nors viena pusė lietuvių sau ramiai gurkšnojo alų ir nedrąsiai dairėsi (o aš juos šokdinau :D), kita pusė deja nusilakė tiek, kad paeiti negalėjo ir kiekvieną merginą grabinėjo. Tikrai norėjau rimtai trenkti vienam iš jų, kai pajaučiau jo plaštaką ant savo užpakalio.

Nors ir kitą vakarą turėjome su jais susitikti, tačiau pakeitėm planus ir su mano hostu, Caner, kuris pravardžiuojamas Jack Sparrow, susikūrėme vakarėlį sau. Alus, Ayran, cig-kofte (avinžirnių/pomidorų pasta lavaše su salotomis) ir nuostabus filmas- The Secret life of Walter Mitty. Jei dar nematėte, būtinai pasižiūrėkite. Įkvepia palikti komforto zoną ir pradėt gyventi taip, kaip svajojate.

https://fbcdn-sphotos-d-a.akamaihd.net/hphotos-ak-frc1/t1/1964927_10202426545364035_1879240589_n.jpg

Caner išties labai smagus vaikinukas. Galbūt ir mėgstantis pagražinti savas istorijas ir labai mėgstantis gerti pieną, tačiau su juo jaučiausi labai atsipalaidavusi. Kalbėdama nesąmonės, šūkaudama ir garsiai reikšdama emocijas ar tiesiog nieko neveikdama. Tinginiai buvome abu. Vieną dieną taip ir prasėdėjome namie klausydamiesi muzikos, žiūrėdami filmus, valgydami kaimynės atneštą maistą ir draugiškai kartu nusišnekėdami.  Continue reading

Pakeliu nykštį

Pakeliu nykštį į viršų

Grįžtų atgal į Miestą, daug greičiau nei galėjau tikėtis. Kodėl? Pati nežinau. Turbūt dėl troškimo greičiau pradėti vasarą, nors ir širdyje virpa baimė, nes nežinau kaip ta keista melodrama tęsis…

Sustoja mašina. Keliauja mano kryptimi. Užšoku ant priekinės sėdynės. Vyriškis, link 40-ties, smarkiai įdegusiomis, raumeningomis rankomis. Pasiklausiu jo vardo, kurį užmirštu tą pačią akimirką, kai išgirstu. Priekyje mėtosi dokumentai… ir supakuoti švirkštai. Pasirodo, veterinaras. Nusišypsau ir dar kartą padėkoju už pavėžėjimą. Pradedu jam pasakoti apie save, bet jis nesusidomi, tad įsivyrauja tyla. Nuo to, man tik geriau, nes mano kalbos žinios neleidžia man būti labai iškalbingai.

Pradedu stebėti prabėgančius vaizdus pro langą. Tik dvi dienas buvau išvykusi iš šios šalies, bet jos jau pasiilgau. Pasiilgau stebėtis aplinka, žmonėmis, kvapais ir skoniais. Jausti vietinių susidomėjimą manimi ir jų norą man padėti. Per pusę metų patyriau tiek daug staigmenų, kiek per visą gyvenimą nebuvau patyrusi.

Mašina išsuka  iš kelio į miškelį. Pasirodo, gamta kviečia vairuotoją. Užtrukęs ilgiau, nei tikėjausi, jis grįžta į mašiną ir pasukam atgal į pagrindinį kelią. Netrukus jis sustoja, priešais kitą, šalikelėje stovinčią mašiną. Viduje pastebiu du žmones. Vieną senuką ir kitą vairuotojo amžiaus vyriškį. Mano vairuotojas išlipa su juo paplepėti ir greitai grįžęs vėl keliauja pirmyn keliu… Continue reading

Kitoks savaitgalis Stambule!

-Kokie jūsų planai savaitgaliui?

-Mes turime planų. Leisimės į nuotykius Justinos stiliumi.

Išties, nuotykių buvo nemažai. Nekantravau kartu su Janessa tranzuoti į Stambulą, couchsurfinti (dar vienas pirmas kartas jai) ir atrasti miestą savarankiškai, o ne aklai sekant paskui erasmusus…

Pirmiausia turėjome nutranzuoti iki Stambulo. Einant link jau mano seniai nužiūrėtos tranzavimo vietos, mus užkalbino autobuso stotelėje sėdintys studentai. Mūsų atsakymas, į jų pasiteiravimą, kur mes einame, juos labai nustebino. “-Juk čia Turkija. Netranzuokite, tai pavojinga!”. Janessa bandė juos nuraminti sakydama, kad aš profesionali tranzuotoja (…pajaučiau man ant pečių užgulusią atsakomybę, kad viskas turi būt gerai…). Tik pakėlus nykštį viršun, mašina iškart sustoja. Sėdant į mašiną ir matėm, kaip studentai su nuostaba veide bando įsižiūrėti į vairuotoją. Jis buvo malonūs vyriškis, nekalbantys angliškai, tačiau be problemų mus nuvežęs iki Stambulo. Dėl kalbos barjero, negalėjau su juo bendrauti, tačiau kelyje mąsčiau apie tai, kad dažnai kalbos ir nereik, jei tiesiog nori padėti kitam žmogui…

https://fbcdn-sphotos-g-a.akamaihd.net/hphotos-ak-ash3/64728_10200317429077446_667819204_n.jpg Continue reading

Šalia kelio E18. Norvegija.2.

Kitą rytą, išsliūkinusios iš Adamo namų, nužygiavome iki greitkelio E18. Pasirodo, kad jis remontuojamas, tad geros vietos tranzavimui- nėra. Teko džiaugtis šokia tokia vietele iki žiedo ir ten tranzuot. Praėjus 5 minutėms nesėkmingam tranzavimui, jau buvome pasiryžusios keisti vietą, kai dar penkios mašinos mus pravažiuos. Pravažiavo.”-Na, dar šeštosios palaukiame”, “-Ne, ji tikrai nesustos. Labai jau greit važiuoja” . Sustojo. Vyriškis, neaiškiu vardu, kaip tik važiavo į Oslą ir labai norėjo kalbėtis. Kai tik jau pradėdavau snūduriuoti, jis laužyta anglų kalba “-Speak, speak, speak!”. Tai ir kalbėjau. Pasirodo, jis… turkas. Burba nusprendė, kad aš turiu kažkokį magnetą tos šalies piliečiams.

Pravažiavę daugybę tunelių (kaip tie norvegai per tas uolas tai padarė?), pasiekėme Oslo kraštą. Deja kalbusis turkas turėjo jau stoti, tad mums teko važiuoti autobusu iki centro. Mažiau nei per 15 minučių pasiekėme pačią miesto širdį (tarp kitko, autobuso bilietelis vienkartinis- 25lt). Laikas turistavimui! Oslas- gražus miestas, bet bent jau man, visi tie Europos…Vakarų pasaulio miestai atrodo panašūs. Senamiestis, tam tikra architektūra, parkai, skulptūros, bažnyčios…

 https://fbcdn-sphotos-b-a.akamaihd.net/hphotos-ak-snc6/182076_4460844238308_508697452_n.jpg

Mūsų susirastas hostas gyveno pačiame, pačiame miesto cente- 10km nuo ten. Tačiau, mes tikrai nenorėjome mokėti už autobusą, tad pasiryžome nueiti iki ten. Burba, didžiuojuos tavimi, kad ėjai ir nuėjai, nors ir visus Oslo suoliukus teko nusėdėti, kartu su tavimi! Klaidžiodamos, kartais pasiklysdamos, tačiau šiaip ne taip atradome, kur gyvena mūsų hostas. Mažas butukas ir keistas žmogelis. Keistas ir kartais jautėmės nejaukiai, bet šįkart mes išties buvome benamės, tad džiaugėmės stogu virš galvos.

Labai anksti ryte pabudusios, vėl patraukėm į trasą. Nors mūsų skrydis turėjo būti vakare, tačiau nenorėjau rizikuoti ir pradėjome kelionę anksti, anksti… Internetas pasakė iš kur geriausia tranzuoti, nors prieš tai reikėjo susirasti kartono lapą ir nurodyti mūsų trokštamą kryptį. Vis dar buvome pačiame mieste, tad taip tiesiog efektyviau. Susišildžiusios brangia kava iš degalinės ir pasiruošusios tranzavimo priemonės, pakelėm nykščius viršun. Buvo šalta, o mašinos pralėkdavo palei mus laaaabai greit. Po kokių 15 minučių sustojo egiptietis taksistas, kuris pasiūlė mus nuvežti porą kilometrų į geresnę tranzavimui vietą. Ačiū jam! Tik ką paleistos, iškart išėjome atgal į kelią ir po akimirkos jau sustoja dar kita mašina. Šįkart Norvegas, kuris buvo labai įdomus. Pasakojo, kaip užaugo Afrikoje, bastėsi po pasaulį, studijavo Amerikoje… Su juo norėjosi kalbėtis ir kalbėtis, tačiau po dvidešimties kilometrų, jis turėjo išsukti iš kelio. Atsidūrėme toliau nuo civilizacijos. Vėl į kelią ir vėl neilgai trukus sekantį mašina-norvegas! Su juo kelionė neprailgo, nes žmogus daug kalbėjo ir daug pasakojo apie save (Kaip į Lietuvą medžioti traukė:)), o nuostabiausia, kad jis išsuko iš kelio ir mus atvežė iki pat oro uosto.

https://fbcdn-sphotos-h-a.akamaihd.net/hphotos-ak-prn1/61667_4459691529491_2024647835_n.jpg

Tai buvo labai gerai… tačiau… mes atvykome į oro uostą per dvi valandas (120km). Buvome ten 10 valandą ryto, o skrydis 8 vakare. Ką veikt? Dar klaidžiotis aplink esančiais laukais, aplankyti Karmėlavos tipo miestuką ir (aš) toliau tvarkytis organizacinius renginių  klausimus internetu. Tas oro uostas išties užkniso.

Nors ši kelionė buvo ganėtinai silpnoka iššūkiais, palyginus su kitomis šiais metais, tačiau ją vertėjo įgyvendinti, dėl…Burbos. Jai buvau ją pažadėjusi jau seniai, likau maloniai nustebinta, kad ji gali keliauti atsisakiusi komforto ir būti verta kelionių valkatos vardo (tik reikėtų išmokti greičiau vaikščioti…). Labiausiai, man patiko tai, ką pasakė kai lėtai ėjome nuo vieno miestuko link oro uosto… Kad vasarą manė, kad rūkau kažkokią neaiškią žolę ir dėl to vis rašau apie kažkokį kosminį nepažįstamų žmonių gerumą. Po šios kelionės ji suprato, ką gi aš turėjau omenyje!

https://fbcdn-sphotos-h-a.akamaihd.net/hphotos-ak-ash4/262180_4459706169857_901471809_n.jpg

 

 

Šalia kelio E18. Norvegija.1.

Skrendam. Burba šalia skaito straipsnį Wizzair žurnale apie periodantitą, o aš bandau susikaupti ir nuvijusi nuovargį šalin, aprašyti kelias dienas praleistas Norvegijoje. Kodėl būtent ten atsidūrėme? Hmm… Nes buvau pažadėjusi savo draugei rudenį su ja kur nors nulėkt, nes norėjau įvykdyt šiems metams užsibrėžtą tikslą – aplankyti visas Skandinavijos šalis… Taip pat prieš mėnesį jau buvau pradėjusi depresuoti dėl savo rutininio gyvenimo Lietuvoje ir maniau, kad trumpas pabėgimas padės išgyventi šį pusmetį. Dėl pastarojo motyvo klydau, nes gyvenimas gimtinėje pasidarė daug mielesnis, tad kelionės metu dažnai mintyse buvau būtent ten.

Kelionė pradėjome su šūkiu “No Plan is The Best Plan”. Šįkart nebuvo planuota, ką veiksime nuvykus. Žinojome tik tai, kad galėsime pernakvoti pas vaikinukus Sandefjorde. Jokio plano, jokių lankytinų vietų sąrašo, jokių namų darbų darymo… Tik suvokimas, kad busime Norvegijoje, o jau ten, ką nors tai sugalvosime. Šiaip aš labiau organizuota, tačiau dabar bandau leisti sau būt labiau spontaniškesne. Tačiau to šioje kelionėje nereikėjo geriau daryt. Taip pat klaida buvo imtis kompiuterį, nes nors ir buvau kelyje, tačiau buvau online ir derinausi organizuojamų renginių detales. Negerai, nes nors buvau išvykus, iš tiesų vis dar buvau Lietuvoje.

https://fbcdn-sphotos-g-a.akamaihd.net/hphotos-ak-snc6/182516_4463629547939_1023723859_n.jpg

Vėlų šeštadienio vakarą nusileidome į Oslo Sandefjord Torp oro uostą. Jis nepadoriai toli nuo sostinės (120km), tačiau vis tiek vadinamas Oslo oro uostu. Dėl didelio atstumo ir kosmiškai aukštų norvegiškų kainų, nusprendėme pirmiausia keliauti į Sandefjord miestelį, kuris buvo už kokių 10 kilometrų. Nors žadėjau Burbai, kad jos nekankinsiu tranzavimu, tačiau tuose laukuose prie oro uosto, jai galiausiai teko prarasti tranzuotojos nekaltybę. Naktis buvo šilta, o kelias toks beveik aiškus, tad nutolusios nuo oro uosto, pakelėm nykščius viršun. Vairuotojai mus ignoravo ir tada, kada garsiai pradėjau dejuoti “Gerieji Norvegijos žmonės- sustokite”, sustojo mašina. Taigi, mūsų pirmasis susitranzuotas vairuotojas buvo… lietuvis. Tautietis mus pavežė iki pat reikalingos vietos miestelyje. Pasivaikščiojus po visiškai tuščią miestelį, galiausiai nusprendėm, kad jau laikas susipažinti su hosteriais.

Priėjus prie laiptinės durų, pradėjome svarstyti, kurį mygtuką reik spaust, kai grupelė jaunuolių šalimais sukluso ir vienas vaikinas pasiteiravo ar nesame couchsurfer’ės. Pasirodo, tai buvo Patrikas, hosterio Adamo kambariokas. Užkilus viršun susipažinome ir su mus priėmusiu vaikinuku ir dar vienu jo kambarioku Martynu. Butuke galiojo vyriška tvarka (t.y. jos nebuvimas), Adamas buvo nekalbus, o Martinas kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo… Dažniausiai įdomiai.Tiesa, pasirodo, kad jie ne norvegai, o švedai ir žino dešimtys Švedijos nuopelnų pasauliui. Vėliau ilgą laiką jie žaidė Minecraftą, kas man atrodo pats neįdomiausias žaidimas pasaulyje. Tačiau mūsų su Burba nuomone, jie įkvėpimą ir kantrybę įgaudavo tiesiog apsinešdami žole.

Vakar buvo labai ilgas, o miego norėjosi beprotiškai, tad kai galiausiai užmigau, nieko negirdėjau. Nei kaip draugeliai kažkokie jų grįžę naktį triukšmo ir valgė picas, nei kad šalia Burbos buvo prigulusi porelė… Išties buvau pavargusi, nes pabudau jau kitos dienos popietę.

https://fbcdn-sphotos-c-a.akamaihd.net/hphotos-ak-ash4/295742_4460843798297_1359753023_n.jpg

Kitą dieną vaikštinėdamos po Sandefjordą, laipiodamos po olas, klaidžiodamos po vietinius kalnelius ir stebėdamos saulėlydį, nusprendėme, kad kitas dienas reik sugalvot praleist kažkur kitus. Sandefjordas nėra blogas miestukas, tiesiog… norėjosi iššūkių ir kažko įdomaus. Tad sumanėm kitą dieną tranzuoti į Oslą. O nakvot? Puoliau visais įmanomais būdais ieškotis svetingojo Oslo gyventojo (emergency couch request, personal requests, per pažįstamus…). Jau vėlai, vėlai vakare, vėl stebint, kaip mūsų hostai žaidžia tą prakeiktą Minecraft, gavome atsakymą, kad nakvot yra kur. Deja toli nuo centro, bet vis tiek mes buvome pasiryžusios lėkti į Oslą.

https://fbcdn-sphotos-d-a.akamaihd.net/hphotos-ak-snc7/395079_4463628867922_1187494587_n.jpg