Pagaliau sugebu ramiai įkvėpti ir nebedusti, o prieš save matau uolą ir vos įžiūrimą taką ant jos. Norėdama kuo greičiau ant jos užlipti, kad galėčiau viršuje ilgiau pailsėti, pradedu kopti. Koja čia, koja ten, rankomis prisilaikau. Kažkas šaukia už nugaros, kad reik sukti į dešinę.…
Category: kelionės
– Nori pamatyt mano kupranugarį? – Aha, Aha… kupranugarį. -Netiki? – Kodėl turėčiau tikėti? -Lažinamės! Taip prasidėjo mano ir Levan draugystė, o taip pat dėl to teko gaminti Tinginio pyragą, nes lažybas pralošiau. Kupranugaris ne jo, tačiau jo benamio draugo (regis iš Kazakstano), gyvenančio…
Lipu per supiltas žemių krūvas, šaligatvių nuolaužas ir kitas statybinės liekanas. Bandau peraustame parke, kuris buvo pats gražiausias visame Tbilisio mieste, rasti palapines. Turiu susitikti su Sandro, kuris prieš porą metų buvo mane pagrobęs su draugais ir tranzavęs kartu po Gruziją. O dabar, aš juk…
Jau po pirmų savaičių supranti, kodėl Dievas įkūrė Borjomio šaltinį Gruzijoje. Vakare -vynas, ryte- Borjomis. Pradedi tikėti kolegių lenkių išmintimi, kad “negalima pasitikėti negeriančiu”, tad pasitikėjimas vieni kitais auginamas vos ne kiekvieną vakarą. O ryte rašai naujas taisykles, tokias kaip “Neatidarinėti RedBull su vyno atidarytuvu”,…
Gyvenimas yra nuostabus. Tačiau reik nebijoti išeiti iš patogumo į nežinomybę. Svarbu pasikliauti Dievu, kad busi nuvestas ten, kad atsiras žmonės, ar netikėtai įvyks kažkas, kas padės stipriai pajusti šio pasaulio grožį.Tiesiog išdrįsk. Ir tada stebuklai tavo gyvenime pradės vykti. Žinau, kad baisu, tačiau tai…
Pasiekti Sarp (pasienio miestą) buvo išties lengva, nes tik išėjus į kelią mašina sustoja nestabdoma. Nors vyriškis nekeliauja iki Sarp, bet sutinka mane pavežti iki gretimo miesto. Po kelių minučių pokalbis jau sukasi apie religiją. Pasirodo, jis vienas iš tų musulmonų, kurie laikosi visų taisyklių.…
Pakeliu nykštį viršun. Pirma mašina sustoja. Įprasta, juk Turkija. Klausiu vyriškio, kur link jis keliauja. Findik? Tinka, tad sėduosi į mašiną. Klausiu, kodėl jis keliauja į tą miestą. Pasirodo, mano pirmasis vairuotojas, vidurinės mokyklos direktorius. Iškart pasijuntu saugiau. Sekančius 15 kilometrų kalbamės apie Turkiją, padėtį…
Įsėdu į mašiną. Vairuotojas nesustodamas juokiasi. Būtent jis mane pasikvietė per CS. Šalia jo sėdintis vyriškis šaukia kalbėdamas telefonu ir net baigęs pokalbį tęsia savo keiksnojimus, kuriuos mano turkų kalbos žinios leidžia lengvai suprasti. Kemal (mano hostas) atsisuka į mane, paduoda pakelį cigarečių ir riestainį.…
Aš tikiu ženklais. Aš suvokiu žmones, simbolius, pasikartojančius įvykius lyg išties reikšmingas nuorodas siunčiamas man Dievo. Tam, kad būčiau tikra, kad einu teisingu keliu. Prieš šią kelionę turėjau abejonių ir baimių, nes nuo praėjusios vasaros mano tikėjimas žmonių gerumu ir tuo, kad mano gyvenimo kelias…
– Šįvakar keliaujame į Erasmus vakarėlį, kuriame bus lietuvių! -Hmm…Puiku. O… gal nesakykime, kad esu lietuvė? Žinau, žinau, kad negražu meluot, tačiau keliaujant aš visad vengiu tautiečių, nes man jų ir taip pilna savoje šalyje. O šįkart sumaniau, kad gal būtų visai smagu klausytis lietuviškų komentarų…