Pusė metų jau praėjo, bet aš savo naujametinių pažadų neužmiršau (nors kai kuriuos, tiesiog primiršau…).
- Noriu išmokti prancūzų kalba. Pažadu, kad kai tik baigsiu vidurinę- pradėsiu mokytis.
- Jau moku daugiau nei šimtą žodžių ir išsireiškimų. Nors tarimas tragiškas, bet nepasiduodu! Labai puikią programą parodė klasiokė, tad gal ir kitiems ji pravers besimokant. Pasidomėkite www.byki.com
- Noriu pakeisti aplinką. Pažadu, kad niekas manęs neatkalbės nuo Europos savanorių tarnybos.
- Rugsėjo gale jau išvykstu. Skaičiuoju dienas.
- Noriu būti patenkinta savo egzaminų rezultatais. Pažadu, kad mokysiuosi tiek, kad vėliau galėčiau pasakyti, kad padariau viską, ką galėjau.
- Manau, kad padariau daug ką, bet… neviską. Ypač dėl lietuvių ir anglų kalbos, bet istorijos srityje įvykdžiau savo planą 100 procentų, tad tokį įvertinimą ir gavau. O dėl kitų rezultatų, tai parašysiu po pirmadienio, kai jau viską žinosiu.
- Noriu atsispirti kitų žmonių pesimistiškam realizmui. Pažadu išsaugoti savo optimizmą ir tikėjimą, kad galiu viską.
- Prieš miegą svajojų siekdama materializuoti savo mintis. Vis dar tai manęs nenuvylė. Labai džiaugiuosi, kad mano teigiamas požiūris į pasaulį nepamirštas. Pasiduoti niūrioms mintims yra žymiai lengviau, nei ieškoti gerumo ir galimybių.
- Noriu daugiau jausti adrenalino ir stebinti pati save. Prižadu daugiau rizikuoti ir daryti beprotiškus dalykus.
- Įvykdžiau praėjusios vasaros tikslą- važiavau autostopu. Adrenalino buvo mažokai, nes tai tapo išsigelbėjimu praradus viltį, kad atvažiuos autobusas. O diena buvo lietuviškai vasariška- lyjo, šalta, o aš su lengvais drabužiais.
Kitą kartą ataskaitą jau rašysiu Prancūzijoje su savo naujuoju kompiuteriuku. Ačiū, Sereikų šeimynai, nes tokios staigmenos ir tokios dovanos nebuvau gavusi nuo… niekada 😀
Comments are closed.