Blogas Pavadinimas…

Bilio kabinete ant sienos kabojo įrėminta maldelė, išreiškianti taktiką, kurios jis laikėsi, irdamasis per gyvenimą, nors juo ir nesižavėjo. Daugelis pacientų, pamatę tą maldelę Bilio kabinete, sakydavo, kad ji ir jiems padedanti irtis per gyvenimą. Maldelė skambėjo taip:
DIEVE, DUOK MAN KANTRYBĖS,
KAD NESIPRIEŠINČIAU TAM,
KO NEGALIU PAKEISTI,
DRĄSOS –
KAD PAKEISČIAU TĄ, KĄ GALIU,
IR IŠMINTIES –
KAD VISADA SUGEBĖČIAU
VIENA NUO KITA ATSKIRTI.
Prie dalykų, kurių Bilis Piligrimas negalėjo pakeisti, priklausė praeitis, dabartis ir ateitis.

Tai jau antras kartas, kai skaitau K. Voneguto „Skerdykla nr. 5, arba vaikų kryžiaus žygis“.  Pirmąkart skaičiau praėjusių metų pavasarį ir jau tada likau nustebinta  puikių idėjų gausa tokioje painioje knygoje. Kodėl vėl skaitau? Perskaičius pirmąsias šio rašytojo knygas supratau, kad populiarioji „Skerdyklą nr.5″ nėra pati geriausia jo knyga (bent jau mano skoniui) . Rašoma, kad būtent po šios knygos visuomenė atkreipė dėmesį į K. Vonegutą, o iki tol manė, kad jis vidutiniškas fantastas.   Bet man vis gi labiau patiko tos knygos, kurios buvo parašytos dar kai jis nebuvo įvertinas. Tad nusprendžiau perskaityti antrąkart, kad įsitikinčiau. Knygoje  atradau daug aliuzijų į jo pirmąsias knygas, fantastiniai nukrypimai šįkart atrodė visiškai suprantami, o faktas, kad ši knyga paremta asmeniniais rašytojo išgyvenimais padarė ją dar patrauklesne.  Nors knyga savo antimilitarizmo, nužmogėjimo ir absurdo temomis neleidžia jos numesti šalin, bet man tai nėra pati geriausia  jo knyga.

Tarp kitko, šią K. Voneguto knygą  būtų galima lyginti su B. Sruogos „Dievų mišku“. Į tragiškus II Pasaulinio karo  įvykius, skausmą yra žiūrimą su sąmoju. Žmonės miršta. Nieko nepadarysi.

8/10

Ant palangės stovėjo limonado butelis. Etiketė gyrėsi, kad jame nesa jokių maistingų medžiagų.

∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞

Bilį vedė baimė ir drąsa. Baimė pasakinėjo, kada sustoti. Drąsa pasakinėjo, kada eiti toliau.

∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦

…faktiškai Evangelijos moko štai ko: „Prieš ką nudobdamas, gerai įsitikink, ar jis neturi stipraus užnugario“. Nieko nepadarysi.

Šįkart mėginau pasigaminti turkišką patiekalą pavadinimu kapuska. Receptas rastas čia. Tikrai skanus, sotus troškinys.

Reikės:

1 vidutinio dydžio kopūsto,

1 svogūno,

3 skiltelės česnako,

4  valgomieji šaukštai ryžių,

1 valgomasis šaukštas pomidorų pastos,

1 valgomasis šaukštas ypač aštraus pomidorų padažo arba pastos,

druskos, raudonųjų pipirų, imbiero ir raudonėlio,

2lvandens,

truputėlis alyvuogių aliejaus.

Supjaustome kopūstą (didesniais gabaliukais), supjaustome svogūną ir česnaką. Pakepiname juos  3-4 minutes keptuvėje su truputėliu alyvuogių aliejaus, tada sudedame ir kopūstus ir dar 5 minutes kepiname. Įberiame  prieskonius. Įpilame pomidorų padažą, pastą ir ryžius. Sumaišome ir užpilame vandeniu. Troškiname apie 10 ar daugiau minučių, kol kopūstai ir ryžiai suminkštės.  Skanaukite.

Džiaugiasi pomidoriukai saulės spinduliais ant palangės.  Kiek mažai jiems reikia, kad galėtų egzistuoti. Vandens, žemės ir saulės šilumos.  O mums visada kažko  trūksta.

Būtume tikrai laimingi, jei bent pasiimtume viską, ką duoda mums gyvenimas. Pasinaudotume visomis galimybėmis, kurios yra visai šalia. Juk senatvėje gailėsimės ne to, ką padarėme, o to, ko nepadarėme.  Bet dabar tuo mes netikime. Dabar mes gyvename taip, lyg viskas mūsų dar lauktų ateityje, kad dar bus laiko viską padaryti, pasiekti, pasvajoti. Kiekviena diena gali būti paskutinė, ir tai ne kažkoks mitas, tai tiesiog pamiršta tiesa. Arba tiesiog žmonės nenori tuo tikėti, nes tada jiems reikėtų būti drąsesniems, daugiau rizikuoti ir  prarasti saugumo, užtikrintumo jausmą.

Kas būtų atsitikę, jei pomidoro sėklytė būtų nusprendusi nedygti? Besvarstant, ar verta iškeisti šiltą, drėgną vietą į nežinomybę viršuj, ji galiausiai supūtų…

Linkiu šį pavasarį išdrįsti išdygti ;)

L.S. Černiauskaitės knygoje „Artumo  jausmas„ atrandi moteris, kurios bendrauja  su mirusiaisiais,  sielvartauja, bet ieško tikrų jausmų. O juk ieškoti svarbiausia? Net mirusieji turėdami internetinį ryšį su žeme, ieško savo artimųjų norėdami jiems padėti, nuraminti juos.

Tai ir yra tas artumo jausmas, kurio visi mes siekiame. Net danguje, kur viskas pamažu pasimiršta, jis ilgiausiai išlieka.

Moteriškumo transformacija ir metamorfozės- štai apie ką L.S. Černiauskaitė gali ir moka rašyti. Ji sugeba suformuluoti ir įvardinti tuos gylius moteriškumo užkaborius.   Rašytoja tam turi įgimtą poetinę nuojautą, nors  tai labiau atsiskleidė  „Kvėpavime į marmurą“.

Man atrodo, kad L.S.Černiauskaitė dar neparašė TOS knygos, kuri jos vardą įrašytų į didžiųjų lietuvių autorių sąrašus. Jos knygų idėjos nuostabios, bet neišplėtotos, tad visos jos knygos lyg kelio paieška. Manau, kad jau surado jį- tai moteriškumas, o dabar metas jai pradėti rašyti TĄ knygą.

Kad ir kaip ten būtų, aš jos gerbėja. 7/10

1. Įpusėjo viena iš tų savaičių, kai viskas krenta iš rankų, viskas erzina ir liūdina. Nemalonu ir nepatogu egzistuoti tokiomis aplinkybėmis.

2. Jaučiu socialumo trūkumą (facebook’o nepakanka), tad labai norisi į kokį susitikimą. Būtų smagu pabendrauti su nepažįstamais žmonėmis, išgirsti kuo jie gyvena.  Blogeriai, vienykimės ir susitikime kur nors :D

3. Beto pavasaris mane išdūrė…. Ar žinot, kad pirma pavasario diena numato, koks bus visas pavasaris, antroji- kokia bus vasara, o trečioji- koks bus ruduo?

4. O žinot, ko labiausiai pastaruoju metu nemėgstu? Savęs! Mano pačios įpročiai ir būdas  mane pradėjo ypač erzinti. Jei tai būtų koks kitas žmogus, tai tiesiog vengčiau jo, o ką daryti mano atveju?

5. Šiomis dienomis mane palaiko tik viltys. Viena iš jų, kad jau greit galėsiu sėstis ant dviračio ir lėkt….

Tuo gyvenu aš. O kaip tu gyveni?