Ateinantį rudenį busiu…

Esu laimės vaikas, argi ne?

Paskutinę savaitę išsiaiškinusi apie Erasmus+ programą ir naujoves, jau prieš pat deadline pateikiau savo motyvacinį laišką išvykti į Erasmus vėl. Turbūt jau nieko nenustebinsiu pasakiusi, kad kitą pusmetį vėl mokysiuosi Turkijoje. Vėl Stambule. Tačiau šįkart Marmaros universitete. Kodėl vėl noriu išvykti?

- Nes man labai patinka gyventi kitose šalyse ir keliauti, tad naudojuosi bet kokiomis galimybėmis šį norą įgyvendinti;

-Nes dievinu Turkiją ir noriu toliau tęsti šios šalies pažinimą;

-Nes noriu parašyti bakalaurinį darbą susijusi su Turkijos politika;

-Ir žinoma, nes noriu būt arčiau savo bernioko, kuris liepos mėnesį grįš iš armijos ♥

Jaučiuos labai, labai laiminga! Ir išties mylima kažkieno ten viršuje.

Kada grįšiu į Lietuvą? Hmmm… nežinau. Dabar mėgaujuosi studijomis Gruzijoje, kuri yra pilna staigmenų, o vasarą planuoju atlikti praktiką. Kur? Dar nežinau, jei Dievas duos, turbūt irgi Stambule.

Kaip matau mano turkiškas gyvenimo etapas dar nesiruošia greit užsibaigti…

Mano gruziniškoji šeimynėlė

Prisimenu pirmąjį rytą, kuomet įžengiau į savo naujuosius namus. Kažkokie trys neaiškūs vyrai, šuo miegantis ant kilimo, daugybė išmėtytų daiktų ir tik išgirstu nurodymą lipti viršun. Ten susirandu kambariuką ir nesupratusi kas vyksta, nueinu miegot.

Pabudusi ryte nusileidžiu žemyn ir pamatau jauną merginą virtuvėje.  Su ja pakalbėjusi sužinau, kad sekantį pusmetį gyvensiu su ja, jos tėvais ir dar 4 lietuvaičiais. Mano draugystė su mano gruzinišką seserimi prasidėjo slapta rūkant cigaretę, kadangi jos tėvai pyksta dėl jos rūkymo (jai 21 metai).

Nors iš pradžių buvau nusivylusi, kad reikės gyventi su šeima, kadangi norėjosi jaustis laisvai ir patogiai. Tačiau po kelių dienų sužinojome, kad kitas būsto variantas yra visai už kampo, kur gyvena dvi lenkės ir estas. Privatus namas, dabar visad vadinamas Depresucha.  Nors ten nėra šeimininkų, tačiau taip pat nėra ir dienos šviesos, jaukumo, dažnai interneto, o interjeras primena gilius sovietinius laikus. Visai patogu ten baliavoti iki paryčių, o vėliau grįžti į savo lovą per porą minučių.

Jau per pirmą savaitę supratome, kad gyventi Mama’s ir Papa’s name bus ne taip jau ir blogai. Pirmiausia dėl to, kad gruziniški tėveliai mus maloniai kviečia į visus savo baliukus, vaišina vynu ir skaniu maistu, niekad neįžengia į trečiąjį aukštą, kur gyvename, visad teiraujasi ar viskas mums gerai ir panašiai… Jokios kontrolės, jokių taisyklių ir… jokios tvarkos. Net depresucha turbūt tvarkingesnė. Po namus bėgioja šunys, katės…Virtuvėje visad išgirsi jų įžūlų inkštimą prašant maisto… arba tiesiog sėdint kambaryje pro langų iššoks koks kačiukas. Vis dar nesugebame suskaičiuoti, kiek čia tų gyvūnų yra. Penki?Šeši? O kaip dar tie, kurie maitinami kieme?

Antrame aukšte visad reik įveikti sudėtingą kelią, neišvertus daugybės augalų, kad leidžia tau pasijausti lyg būtum sode. Tas kelias tampa tikru iššūkiu, ypač po gruziniško vyno ragavimo. Virtuvė visiškai netvarkinga. Jei mes gaminamės valgyt, virtuvė pasidaro švaresnė, nes visad bandome ją aptvarkyti, išmesti pūvančio maisto likučius iš šaldytuvo ir pan. Po namus vaikštoma su batais, o kai bandome juos nusiimti, Mama bus pabaria, kad grindys šaltos, tad geriau nenusiauti. Ir šiaip, šunys bėgioja, tad purvinos… :D Kas dvi savaitės pasirodo namų tvarkytoja, kuri iškopia namus, tad jie būna švarus net dvi dienas per mėnesį.

Gruziniški tėveliai mums yra labai malonūs, tačiau mane gąsdina jų auklėjimo subtilybės. Kadangi su dukterimi patapome šiokiomis tokiomis draugėmis, tad turime tradiciją ryte gerti verandoje kavą. Iš pat pradžių pastebėjome, kad ji turi drabužių pirkimo ir meilės kosmetikai problemą.  Pasirodė tokia tuštutė, tačiau išties geras ir mielas žmogus. Tačiau kartais būna sunku šaltą veidą, po tam tikrų naujienų, kurias ji mums papasakoja.“Pažiūrėk į mano lūpas. Aš jas prisipučiau“, arba „Mano mama pyksta, kai į universitetą einu nepasidažiusi. Sako, kad atrodau kaip bomžas“, arba „Noriu nosies operacijos. Aš su mama jau ieškome klinikos“. Aš vis jai sakau, kad ji ir taip graži, tačiau mano žodžiai nuo jos, kaip vanduo nuo žąsies. Jos mama ją taip spaudžia dėl to, kad nori, kad ji vyrą susirastų greičiau (21 metai!). Prieš valandėlę su jos mama valgome tortą, geriame arbatą ir aš sakau jai „Jūsų duktė labai maloni, man ji labai patinka…“, o gruziniškoji mama man- „Dura ji“.

Ypatinga šeimynėle, tikrai mėgstanti lietuvius (dėl to jie ir negyvena Depresuhoje), nors kartais ir keistoka. Bet juk visokių žmonių yra, ir visokių reikia… ar ne?

 

Birtvisi

Pagaliau sugebu ramiai įkvėpti ir nebedusti, o prieš save matau uolą ir vos įžiūrimą taką ant jos. Norėdama kuo greičiau ant jos užlipti, kad galėčiau viršuje ilgiau pailsėti, pradedu kopti. Koja čia, koja ten, rankomis prisilaikau. Kažkas šaukia už nugaros, kad reik sukti į dešinę. Pasuku ir atsargiai slenkuosi palei akmeninę sieną, kol pamatau šlapiąją tos sienos dalį į kurią man reik įkopti. Atsisuku atgal norėdama pasiklausti, kaip tai padaryti ir … sustingstu. Tik dabar suprantu kokioje pavojingoje vietoje esu. Apačioje 15 metrų beveik stačios uolos, aš stoviu prisiglaudusi prie sienos, o mano pusiausvyrą priklauso tik nuo tų dviejų duobučių, kuriuose mano pėdos. Sustingstu iš baimės. Žinau, kad jei kojos netyčioms sulinks- krisiu ir užsimušiu arba busiu smarkiai susižalojusi. O prieš mane- pora metrų beveik stačios, šlapios olos, dėl iš viršaus tekančio šaltinio. Aš ja turiu kopti viršun. Matau už savęs artėjančius draugus. Atgal eiti negaliu, pirmyn bijau, o jei ilgiau lauksiu, kojos iš vis pradės drebėti. Sukaupiu visą drąsą (nors ir ne daug jos ir teliko) ir ta slidžia ola užkopiu iki viršaus. Pasiekusi saugią vietą, bandau nenualpti, nes širdis dėl baimės bando iššokti iš krūtinės. O labiausiai mane gąsdina faktas, kad tai vienintelis kelias atgal ir man vėl jį reikės įveikti. Continue reading

Nori pamatyt mano kupranugarį?

1502496_1451711165041857_350075223_n - Nori pamatyt mano kupranugarį?

- Aha, Aha… kupranugarį.

-Netiki?

- Kodėl turėčiau tikėti?

-Lažinamės!

 

Taip prasidėjo mano ir Levan draugystė, o taip pat dėl to teko gaminti Tinginio pyragą, nes lažybas pralošiau. Kupranugaris ne jo, tačiau jo benamio draugo (regis iš Kazakstano), gyvenančio apleistame hipodrome. Istorija kažkokia neaiški. Kartu su kupranugariu jie buvo deportuoti iš Turkijos, o į Rusiją jų neleidžia, tad įstrigo Gruzijoje ir žiemą gyvena tame hipodrome, kuriame renkasi visokie hipiai, keliautojai ar šiaip underground’as. 

Kupranugarė Čini pasirodė labai liūdna, bet draugiška. Leidosi glostoma ir valoma nuo šiaudų įsipainiojusių į jos tankų kailį. Liūdna, nes vieniša (taip Levan sakė), be to jau mėnuo kaip gyvena toje vietoje, tad trokšta laisvės. Turiu nuojautą, kad šiaip legaliai kupranugariai po miestą vaikščioti negali. O gal ir apleistose pastatuose būti jiems nėra legalu…  Kad ir kaip ten, be kelių šunų, vištų ir ožkos, jai kompaniją palaiko visokie užklydėliai.

Vieną vakarą ten praleidau su būriu neaiškių prancūzų. Laužas, dainos, netoliese miegantis kupranugaris, besipešantys šunys… Tokie vakarai yra mano patys mėgstamiausi. Vakarai, kurie kažkuo nenormalūs, o tai gerai, nes tai, kas normalu man yra nuobodu. Continue reading

Partizaninė sodininkystė Tbilisyje

Lipu per supiltas žemių krūvas, šaligatvių nuolaužas ir kitas statybinės liekanas. Bandau peraustame parke, kuris buvo pats gražiausias visame Tbilisio mieste, rasti palapines. Turiu susitikti su Sandro, kuris prieš porą metų buvo mane pagrobęs su draugais ir tranzavęs kartu po Gruziją. O dabar, aš juk grįžau!  Vake Parke apsilankiau jau pirmosiomis dienomis, kai jau jaučiausi atsikrausčiusi į naujus namus. Tada pastebėjau, kad visas parkas rekonstruojamas, perkastas ir purvinas. Susitariau su Sandro susitikti parke, kadangi jis ten…  protestuoja.  Galiausiai pamatau palapines, kabančius piešinius, žmones, sodinančius gėles ar tiesiog žaidžiančius su skraidančia lėkšte.

Susitinku su Sandro, su kuriuo palaikiau ryšį visus tuos metus. Dažniausia netikiu, kad vėl sutiksiu žmones, kurie atsiranda mano kelionėse. Tačiau išimtys visad egzistuoja. Pasirodo jis parke protestuoja ir vykdo guerrilla gardeningTai partizaninė sodininkystė, grindžiama idėja, kad žemė yra žmonių nuosavybė, tad apleistuose plotuose galima auginti ir sodinti, bei taip gražinti miestą. Taip pat šis judėjimas aktyviai veikia, kuomet žaliosios miesto vietos bandomos apstatyti naujais gyvenamaisiais rajonais ir prekybos centrais.

Jau beveik mėnuo, kaip aktyvistai stovyklauja šiame parke bandydami sustabdyti naujas konstrukcijas. Tbilisio valdžia nevisai skaidriai išdavė leidimą statyti didžiulį viešbutį parko teritorijoje. Aktyvistai reikalauja, kad sprendimas būtų ištirtas, nes Vake Parkas yra pripažintas kultūriniu miesto paveldu. Tai lyg Tbilisio simbolis, kuris deja per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo beveik per pusę. O dabar norima dar didžiulę jo dalį „atriekti“ privačiam verslui.

Tbilisyje į partizaninės sodininkystės judėjimą prisijungė daugybė žmonių, nes Vake parkas yra neatsiejama jų prisiminimų ir dabartinio gyvenimo dalis.  Buvo perimta Occupy Wall Street taktika, pastatytos palapinės vietose, kuriose medžiai buvo iškirsti tam, kad būtų galima pradėti statyti restoraną šalia viešbučio. Dabar statybos yra sustojusios, tik pamatai iškasti, o aktyvistai nesitraukia ir nubaido visus darbininkus norinčius kirsti medžius. Valdžia vis dar bando ignoruoti šį judėjimą, tačiau partizanai nepasiduoda ir organizuoja daug veiklų parke, pritraukia šeimas su vaikais ir stengiasi paskleisti žinią kaip tik galima kuo plačiau. Daugiau info, deja gruzinų kalba, galima rasti čia. Ar bent jau nuotraukas peržiūrėti- http://facebook.com/Tbilisitrees

Visuomeniniai judėjimai patys mane suranda. Ten susipažinau su išties įdomiais žmonėmis, tad kiekvieną savaitę ten užsuku su jais paplepėti, padėti kuo tik galiu ar tiesiog pasilepinti ramuma nuo miesto šurmulio gulėdama hamake.

O taip pat susitikti su nauju savo draugu- Levan, kuris yra vienas iš tų žmonių, kuriuos reikia sekti, kaip kiškį. Pilnas įvairiausių istorijų, su neaiškia praeitimi (3žmonos!!!), keistomis idėjomis… Tačiau mano dėmesį jis laimėjo, paprasčiausiu klausimu….

- Nori pamatyti mano kupranugarį?

 

 

Gerimo ypatumai Gruzijoje

https://fbcdn-sphotos-g-a.akamaihd.net/hphotos-ak-frc3/t1/1780754_731458656866851_490386464_n.jpg

Editos Stei nuotrauka

  • Jau po pirmų savaičių supranti, kodėl Dievas įkūrė Borjomio šaltinį Gruzijoje. Vakare -vynas, ryte- Borjomis.
  • Pradedi tikėti kolegių lenkių išmintimi, kad „negalima pasitikėti negeriančiu“, tad pasitikėjimas  vieni kitais auginamas vos ne kiekvieną vakarą.
  • O ryte rašai naujas taisykles, tokias kaip „Neatidarinėti RedBull su vyno atidarytuvu“, „Nepradėti gerti pietaujant“, „Jei eini miegot, pasakyti kitiems, o ne paprasčiausiai dingti“, „Negerti čačos stiklinėmis“
  • 5 litrų vyno plastikinį butelį tiesiog pradedi vadinti „iššūkiu“. O antrojo „iššūkio“ iš eilės niekad nepavyksta pabaigti, net jei 10 žmonių bando tai padaryti.
  • Jei kas nors iš kompanijos užsisako limonado, o ne alaus/vyno, iškart nukrypsta įtarūs žvilgsniai – „Ką vakar jau padarei?“.
  • Pirmųjų dienų rytais girdi pasisakymus „aš daugiau nebegersiu…“, po dviejų savaičių „aš labai norėčiau negerti bent jau šiandien“.
  • Net pasivaikščiojimas senamiestyje baigiasi tuo, kad tavo draugas sutinka kitą draugą, kuris turi vyno parduotuvę, tad kaip neparagauti vyno! Jei bandai atsisakyti 10 metų brandintos ąžuole čačos, esi nutildomas su įsižeidimo gaida balse ir privalai gerti.
  • Net jei ir sugebi išsisukti nuo visų gėrimų ir grįžti namo, čia tavo gruziniška šeima švęs kažkokią progą ir reikės ne tik persivalgyti, bet ir vėl skanauti naminio gruziniško vyno.
  • O tai darant klausytis nuostabių tostų, dėl kurių išties norisi pakelti savo taurę!

 Gaumarjos!

Stebuklai. Jau po kelionės…

Gyvenimas yra nuostabus. Tačiau reik nebijoti išeiti iš patogumo į nežinomybę. Svarbu pasikliauti Dievu, kad busi nuvestas ten, kad atsiras žmonės, ar netikėtai įvyks kažkas, kas padės stipriai pajusti šio pasaulio grožį.Tiesiog išdrįsk. Ir tada stebuklai tavo gyvenime pradės vykti.

Žinau, kad baisu, tačiau tai tik baimė suklysti. Bet tu gali nustoti bijoti, kai nebejausi baimės klysti. Nebijok klaidų, bandyk, klysk ir taip mokykis. Taip išmoksi pažinti save ir pasaulį. Juk klysti ir pasiklysti smagu!

Ačiū dangaus ir žemės galybei už gyvenimą pilną stebuklų. Ačiū  už duotą vidinę jėgą, kuri padeda man nugalėti baimę. Ačiū už ženklus, kurių prasmę tik aš viena ir težinau. Ačiū už pasitikėjimą nepažįstamiems žmonėms.

Kelionė buvo nuostabi. Būtent tokia, kokios man reikėjo, kad  vėl pradėčiau jausti šio pasaulio grožį. Turkijos vyrai pagerino savo įvaizdį mano akyse. Visi tie vyrai, kurie manimi rūpinosi tėviškai, broliškai ir draugiškai. Tie, kurie leido nakvoti jų namuose, kurie mane paveždavo, kurie rūpinosi mano saugumu. O jie juk manęs nepažinojo. Juk aš jų nepažinojau irgi. Tačiau mus rišo pasitikėjimas, kurį suteikėme vieni kitiems ir tai žinodami nenorėjome nuvilti.

Vėl jaučiuosi pasaulio dalimi ir vėl pradėjau matyti kiškius, kuriuos sekdama, atsidursiu stebuklų pasaulyje. O jis yra šalia, tiesiog kartais nematomas.

Atsimerk. Nebijok.
https://fbcdn-sphotos-g-a.akamaihd.net/hphotos-ak-prn1/t1/1964785_10202432439911395_2096218808_n.jpg

 

Turkiškasis Batumis

https://fbcdn-sphotos-g-a.akamaihd.net/hphotos-ak-prn1/t1/1920415_10202479047996568_456710371_n.jpg

Pasiekti Sarp (pasienio miestą) buvo išties lengva, nes tik išėjus į kelią mašina sustoja nestabdoma. Nors vyriškis nekeliauja iki Sarp, bet sutinka mane pavežti iki gretimo miesto. Po kelių minučių pokalbis jau sukasi apie religiją. Pasirodo, jis vienas iš tų musulmonų, kurie laikosi visų taisyklių. Ir meldžiasi penkis kartus per dieną, ir nevartoja alkoholio, neruko, bei pasninkauja kai reik. Papasakojus jam savo istoriją, jis prižada melstis už mane ir mano turką bernioką, kurį armijos loterija išsiunčia į pietryčių Turkiją. Galiausiai jis mane įsodina į mikroautobusą tam, kad nebetranzuočiau toliau ir palinki būti saugiai.

Pasiekusi Sarp, pereinu sieną pėsčiomis, nes ne taip kaip pasienyje su Graikiją, tai daryti yra leidžiama. Ir štai, aš Kaukazo šalyje. Po kelių minučių atvažiuoja Onur, kuris bus mano hostu Batumyje. Jaučiuosi išties pavargusi ir nešvari, tad mano pirmasis klausimas „Pas tave namie yra karštas vanduo?“. Kaime, kuriame teko apsistoti prieš tai, tai buvo per didelė prabanga. Onur yra turkas dirbantis banke ir Gruzijoje jau gyvena 4 metus. Jis palieka mane savo namuose, o pats išskuba į darbą. Dušas, miegas, skalbimo mašina- tai mane padaro išties labai laiminga. Continue reading

Pušų sodas

Pakeliu nykštį viršun. Pirma mašina sustoja. Įprasta, juk Turkija. Klausiu vyriškio, kur link jis keliauja. Findik? Tinka, tad sėduosi į mašiną. Klausiu, kodėl jis keliauja į tą miestą. Pasirodo, mano pirmasis vairuotojas, vidurinės mokyklos direktorius. Iškart pasijuntu saugiau. Sekančius 15 kilometrų kalbamės apie Turkiją, padėtį Ukrainoje ir kaip neprotinga, kad aš tranzuoju. Pasiekus tikslą, man palinki sėkmės ir būti kuo atsargesnei. Pradžia išties puiki, tad stabdau sekančią mašiną. Du vyriškiai. Tas man nepatinka, tačiau tarpusavyje šnekant išgirstu mane pavadinant vokiete, o tai geras ženklas. Nusprendžiu ir toliau būti iš.Vokietijos. Keliaujant palei Juodąją jūrą, geriau pakeisti savo pilietybę iš Rytų Europietės( pernelyg lengvai sutapatinama su Rusija) į Vakarų. Dėl to, kad buvimas ruse, reiškia tą patį, ką buvimą prostitute. Deja, taip jau yra. Pasiklausiu vairuotojų ar jie kalba vokiškai. Nekalba, tad galiu lengvai meluoti, kad esu iš Berlyno.  Vyriškiai labai nori su manimi diskutuoti apie ES ir Vokietijos vaidmenį bei ekonomines krizes. Man nereik būt vokietei, kad galėčiau apie tai kalbėt! Nejučia priartėjame prie Hopa miesto, iš kurio man reik keisti kryptį į Šiaurę. Vyriškiai dar parodo savo vaikų nuotraukas telefonuose, paprašo mano numerio ir užrašo savo, kad jei kada vėl busiu šiuose kraštuose, galiu pas juos apsistoti. Užtikrina, kad gyvena su šeimomis ir paprašo nebetranzuoti. Nuveža į autobusų stotį ir ten mane palieka. Iš pradžių išties galvojau, kad keliausiu su mikroautobusu. Nei jis brangus, nei ką…Tačiau būtų reikėję laukti visą valandą… Tad paėjėjusi tolėliau vėl pradėjau tranzuoti. Pasimokiusi iš praeities klaidų, dabar kai tranzuoju esu labai išranki. Stebiu  kelią ir kai tik pamatau man patinkančią mašiną, pakeliu nykštį. Pamačiusi vairuotoją su gražiu kostiumu ir nauja mašina, iškart pradėjau stabdyti. Vyriškis keliavo būtent į Borcką. Pasirodo, jis labai konservatyvus žmogus. Paklausta, iš kur moku turkų kalbą, atsakau, kad vaikino šeima angliškai nekalba. Continue reading

Sugrįžimas į žiemą

https://fbcdn-sphotos-a-a.akamaihd.net/hphotos-ak-ash3/t1/1623757_10202434208315604_1526719204_n.jpg

Įsėdu į mašiną. Vairuotojas nesustodamas juokiasi. Būtent jis mane pasikvietė per CS. Šalia jo sėdintis vyriškis šaukia kalbėdamas telefonu ir net baigęs pokalbį tęsia savo keiksnojimus, kuriuos mano turkų kalbos žinios leidžia lengvai suprasti. Kemal (mano hostas) atsisuka į mane, paduoda pakelį cigarečių ir riestainį. „–Mes truputėli pasivažinėsime. Turime reikalus sutvarkyt.“ Sustojame daugybę kartų. Tai prie vieno namo, tai prie banko, tai dar kažkur. Kemal išlipant iš mašinos pastebiu šautuvą ant diržo, o piktasis draugas Osman ir toliau šūkauja. Nedrąsiai paklausiu, ar viskas gerai? Atsako, kad taip. Kad turi problemų, bet po valandos jas išspręs ir viskas bus gerai. Kemal leidžia garsiai muziką ir paduoda man antrąjį riestainį. Hmm… Įdomi pažinties pradžia. Continue reading