My trip to Abkhazia. The country that doesn’t exist

If you’re interested in visiting Abkhazia, it’s not so difficult, as you can guess. You have to fill out application at the Abkhazian Ministry of Foreign Affairs website and after few days check your email box for an authorization letter. Print it and it’s your permission to cross “the border”. I strongly recommend crossing it from Georgian side. If you will do it from Russian territory and later you will try to continue to Georgia, you can be punished as crossing Georgia’s territory illegally and you’ll have opportunity to discover local prison for two years. You need Ingur border crossing, which is next to Zugdidi city. To reach it, you can by bus, train… or by hitchhiking, as I did with my lovely travel buddy – Edita. Hitchhiking in Georgia is always amazing, so we reached border really happy.

First of all, we visited awesome Georgian officers. They were interested, why we’re going to Abkhazia and gave as some tasty nectarines. After asking me, how many days we will be there, I answered “Four days. If we won’t come back, start search for us“. Stupid joke, because… they can not cross the border. Georgians can not visit Abkhazia (or they must to have a status of IDP- Internationally Displaced Person), but Abkhazians as the citizens of Georgia’s territory (as almost all world believes) can visit Georgia. Doesn’t sound fair…

Welcome to Zugdidi Continue reading

Quite a country. Or maybe not. Abkhazia

The negative outcome of traveling a lot and frequently living abroad- is having difficulties to feel excitement again. Ahh… first times were so bright! All tastes, smells and noises. But finally cities started to be so similar, architecture and landscape not fascinating anymore, less surprises and challenges on the road. After traveling became the way of my life, I am not able to reach that excitement I had first times. Although,  I’m still not able to settle down. Drugs- they are such a good analogy! The first dose suppose to be the best. Later, to reach same effect you need more or stronger ones. So it’s time to change the way of traveling. Couchsurfing and hitchhiking still give me vibes, but places not so much. I wish to go to South America, deeper to Middle East or maybe Africa, but at this moment I don’t have opportunities to do that. So, why not to go somewhere where is… kind a forbidden place? Why do not go to a territory, which is recognized as an independent state just by Russia and few other countries, but doesn’t have international recognition? Where does kidnapping sometimes happen and bombs were falling not so many years ago? “Elementary, my dear Watson. Because it’ dangerous”. Maybe yes, maybe no… maybe doesn’t matter. After all,  “Danger” definition depends on the perspective.

The idea to go to Abkhazia was really attractive for me. As for a traveler who needs something new and as for a political science student who loves compare her theoretical knowledge gained from literature and lectures with “touchable” reality. And also, I wanted to get to know Georgia from all side. But wait, is it Georgia or not…?

Continue reading

Things I learned in Georgia- Part 3

Georgia taught me so many different and surprising things, that I could never guess I will learn. Maybe it even changed me as a person. I became more patient, more relaxed and ready to accept all different “surprises” in my road of life.  You have to become person like this, if you want to survive in messy Georgia. In the beginning it was annoying, but after sometime I started to enjoy it…and now I am even missing it. Maybe it’s some kind of “Stockholm syndrome”?

1. I wish to say, I will never miss these moments, when I’m coming back home after hot day/crazy night, and… there are no water. At all. How many evenings I was going to sleep after washing my face with Likani or Borjomi mineral water? Another situation- exam session. I am pretending, that I am studying. Bah! No internet. Options: to go to nearest bar with internet or to visit part of family aka neighbors living in “Depresuha”…But you know, you will not study there. I guess once or twice even electricity disappeared… Ahh, my lovely Georgia!

2. Tbilisi State University… I guess, it’s one of the best universities in Georgia. But the lack of organizational abilities and competence sometimes was really killing me. My patient was tested by lecturers who were late for their classes and keeping students to wait …Or sometimes not appearing at all, because they…hmm…forgot. Wonderful syllabus of courses comparing with the quality of real classes. Last weeks decisions like “You don’t have to give final paper.” But  I already had it! The feeling, I don’t know when/where/why this course exist?

However, I loved smoking breaks with professor next to the university window in corridor. I loved discussions about things I am interested in. I loved teachers who really taught me something…and was bringing wine to the last lectures.

3. As I have already mentioned about punctuality, I want to continue about  time. In Georgia I learned that exist normal time and… Georgian time. 5 minutes normal time =20 minutes Georgian time (or more). If you have a meeting with Georgian, don’t bother yourself about coming on time or at least bring a book. It will take time until Georgian will show up. Of course, few exceptions exist and some of them will come on time. Continue reading

Things I learned in Georgia-Part 2

If somebody would ask me to describe Georgia in one word, it would be “Hospitality”. Maybe second choice  would be “Drunkenness”. After short time in Caucasus, you can understand, that it is the perfect country to have Borjomi springs, after drowning in wine rivers…

1.The first words you can learn in Georgia are: gaumarjos(cheers for all), gagimarjos(cheers for you), khvino (wine), ludi (beer) and chacha (stronger version of vodka). And they will be the most useful for all time you will be in this country.

2. Chacha is not a dance. It’s a killer, which makes your brain to dance for a moment and after it – to shut down. Never, NEVER drink it after hours of consuming wine or beer (or both). You will puke or you will have black out …or if you lucky, you will just pass out.

3. Another advice- avoid horns. It’s some very special way of drinking in Georgian style. You have horn (it can be small or artificial one and big) and after long toast you have to drink it bottoms up. So, in a minute you have to drink around 400ml wine(if it’s the big one, like in the picture). Outcomes similar as after Chacha.

It’s better  not to tell, what had happened after it… My lovely drinking buddies- Otto and Linas :D Continue reading

Things I learned in Georgia- Part 1

I feel, that it’s a time to tell the truth about the awesome and magical place called Georgia. It’s a pity, I was not writing my blog during the time I was there…The main and quite shameful reason- I was or drunk, or trying to get sober. And sometimes I was too busy  catching up the things I have to study for university. Also, it was too personal to write about all stories happened to me and my family- people I lived together. But now, I am at home and I remember everything with a warm feeling inside me and smile on my face. No mistakes, no regrets -just crazy time of the life when you are young and stupid.

But for now, not about it. Let’s talk about the things I learned  in crazy Caucasus country.

1. There are the place in the world where traffic rules do not exist. If you want to  cross the road be ready to be fearless. Green, red, yellow…does not matter. Just trust your luck and be self-confident. Do not stop moving and look to driver’s eyes. If you will stand next to the road, they can feel your doubts, so they will not stop for you. Just move and they will slow down. It’s too problematic for them to smash you and clean their car after it.

2. Georgian drivers- are crazy drivers, but really experienced. You need to be a pro, if you want to manage to drive and not to kill any cow, goat, ship, horse, duck… on the road, that will appear quite often.

IMG_1154 (800x533)

 

3. If you are hitchhiking, be sure, you are hungry. 75% drivers will feed you. To say “No”, not allowed and disrespectful. But you can manage to avoid offers to drink (even if many of them will have really good homemade alcohol in their car).

4. Yes, they will ask you, your number/facebook/vkontake(?) or odnoklassniki(??) account name. To keep in touch and to meet again to eat shashlik.

Continue reading

Do not leave your country!

As the person who people can call addicted to travels and living abroad, now I can give you advice- Don’t do it! It’s too difficult… to come back to reality. And even it feels too painful, too depressing and too hard to move on.

Yes, I’m again suffering from that natural shock coming back to my country. And it’s not first time. Of course, I know that finally, I will get rid of this suffer. However, the only way I can manage that feeling as fast as possible is… going abroad again. Sounds kinda like drug, isn’t? I need to travel more and more, and if I’m not getting it, I start to experience something like hangovers or unpleasant drug withdrawal syndrome. Yes, I am addicted. And every time, after coming back, it’s harder and harder to stay for me here…

During this dark-term, I hate myself for putting to same suffer every time as I step my foot on motherland’s ground. I remember how much I was crying leaving America, because I knew- my life won’t be the same as it was during my crazy summer in New York state… It was even hard to breathe while tears were running through my face, when my Erasmus sister from Canada left me in Turkey… I knew, that she was so important  in my life and I didn’t want to loose her. After coming home I was feeling so empty, because I left my first love in Istanbul (of course, it’s different story because I came back…). And now… I found my crazy Eastern European family in Georgia and very important people who taught me something, that I couldn’t learn by myself… But  I left that life again and I won’t have it anymore.

Why it’s so hard for me to come back, but it’s not a problem to leave Lithuania? First, I always have a place to come back. And nothing is changing here. People still here, just…yeah… we are getting distant in friendship, because our lives are moving in different directions…

Continue reading

Ateinantį rudenį busiu…

Esu laimės vaikas, argi ne?

Paskutinę savaitę išsiaiškinusi apie Erasmus+ programą ir naujoves, jau prieš pat deadline pateikiau savo motyvacinį laišką išvykti į Erasmus vėl. Turbūt jau nieko nenustebinsiu pasakiusi, kad kitą pusmetį vėl mokysiuosi Turkijoje. Vėl Stambule. Tačiau šįkart Marmaros universitete. Kodėl vėl noriu išvykti?

- Nes man labai patinka gyventi kitose šalyse ir keliauti, tad naudojuosi bet kokiomis galimybėmis šį norą įgyvendinti;

-Nes dievinu Turkiją ir noriu toliau tęsti šios šalies pažinimą;

-Nes noriu parašyti bakalaurinį darbą susijusi su Turkijos politika;

-Ir žinoma, nes noriu būt arčiau savo bernioko, kuris liepos mėnesį grįš iš armijos ♥

Jaučiuos labai, labai laiminga! Ir išties mylima kažkieno ten viršuje.

Kada grįšiu į Lietuvą? Hmmm… nežinau. Dabar mėgaujuosi studijomis Gruzijoje, kuri yra pilna staigmenų, o vasarą planuoju atlikti praktiką. Kur? Dar nežinau, jei Dievas duos, turbūt irgi Stambule.

Kaip matau mano turkiškas gyvenimo etapas dar nesiruošia greit užsibaigti…

Mano gruziniškoji šeimynėlė

Prisimenu pirmąjį rytą, kuomet įžengiau į savo naujuosius namus. Kažkokie trys neaiškūs vyrai, šuo miegantis ant kilimo, daugybė išmėtytų daiktų ir tik išgirstu nurodymą lipti viršun. Ten susirandu kambariuką ir nesupratusi kas vyksta, nueinu miegot.

Pabudusi ryte nusileidžiu žemyn ir pamatau jauną merginą virtuvėje.  Su ja pakalbėjusi sužinau, kad sekantį pusmetį gyvensiu su ja, jos tėvais ir dar 4 lietuvaičiais. Mano draugystė su mano gruzinišką seserimi prasidėjo slapta rūkant cigaretę, kadangi jos tėvai pyksta dėl jos rūkymo (jai 21 metai).

Nors iš pradžių buvau nusivylusi, kad reikės gyventi su šeima, kadangi norėjosi jaustis laisvai ir patogiai. Tačiau po kelių dienų sužinojome, kad kitas būsto variantas yra visai už kampo, kur gyvena dvi lenkės ir estas. Privatus namas, dabar visad vadinamas Depresucha.  Nors ten nėra šeimininkų, tačiau taip pat nėra ir dienos šviesos, jaukumo, dažnai interneto, o interjeras primena gilius sovietinius laikus. Visai patogu ten baliavoti iki paryčių, o vėliau grįžti į savo lovą per porą minučių.

Jau per pirmą savaitę supratome, kad gyventi Mama’s ir Papa’s name bus ne taip jau ir blogai. Pirmiausia dėl to, kad gruziniški tėveliai mus maloniai kviečia į visus savo baliukus, vaišina vynu ir skaniu maistu, niekad neįžengia į trečiąjį aukštą, kur gyvename, visad teiraujasi ar viskas mums gerai ir panašiai… Jokios kontrolės, jokių taisyklių ir… jokios tvarkos. Net depresucha turbūt tvarkingesnė. Po namus bėgioja šunys, katės…Virtuvėje visad išgirsi jų įžūlų inkštimą prašant maisto… arba tiesiog sėdint kambaryje pro langų iššoks koks kačiukas. Vis dar nesugebame suskaičiuoti, kiek čia tų gyvūnų yra. Penki?Šeši? O kaip dar tie, kurie maitinami kieme?

Antrame aukšte visad reik įveikti sudėtingą kelią, neišvertus daugybės augalų, kad leidžia tau pasijausti lyg būtum sode. Tas kelias tampa tikru iššūkiu, ypač po gruziniško vyno ragavimo. Virtuvė visiškai netvarkinga. Jei mes gaminamės valgyt, virtuvė pasidaro švaresnė, nes visad bandome ją aptvarkyti, išmesti pūvančio maisto likučius iš šaldytuvo ir pan. Po namus vaikštoma su batais, o kai bandome juos nusiimti, Mama bus pabaria, kad grindys šaltos, tad geriau nenusiauti. Ir šiaip, šunys bėgioja, tad purvinos… :D Kas dvi savaitės pasirodo namų tvarkytoja, kuri iškopia namus, tad jie būna švarus net dvi dienas per mėnesį.

Gruziniški tėveliai mums yra labai malonūs, tačiau mane gąsdina jų auklėjimo subtilybės. Kadangi su dukterimi patapome šiokiomis tokiomis draugėmis, tad turime tradiciją ryte gerti verandoje kavą. Iš pat pradžių pastebėjome, kad ji turi drabužių pirkimo ir meilės kosmetikai problemą.  Pasirodė tokia tuštutė, tačiau išties geras ir mielas žmogus. Tačiau kartais būna sunku šaltą veidą, po tam tikrų naujienų, kurias ji mums papasakoja.”Pažiūrėk į mano lūpas. Aš jas prisipučiau”, arba “Mano mama pyksta, kai į universitetą einu nepasidažiusi. Sako, kad atrodau kaip bomžas”, arba “Noriu nosies operacijos. Aš su mama jau ieškome klinikos”. Aš vis jai sakau, kad ji ir taip graži, tačiau mano žodžiai nuo jos, kaip vanduo nuo žąsies. Jos mama ją taip spaudžia dėl to, kad nori, kad ji vyrą susirastų greičiau (21 metai!). Prieš valandėlę su jos mama valgome tortą, geriame arbatą ir aš sakau jai “Jūsų duktė labai maloni, man ji labai patinka…”, o gruziniškoji mama man- “Dura ji”.

Ypatinga šeimynėle, tikrai mėgstanti lietuvius (dėl to jie ir negyvena Depresuhoje), nors kartais ir keistoka. Bet juk visokių žmonių yra, ir visokių reikia… ar ne?

 

Birtvisi

Pagaliau sugebu ramiai įkvėpti ir nebedusti, o prieš save matau uolą ir vos įžiūrimą taką ant jos. Norėdama kuo greičiau ant jos užlipti, kad galėčiau viršuje ilgiau pailsėti, pradedu kopti. Koja čia, koja ten, rankomis prisilaikau. Kažkas šaukia už nugaros, kad reik sukti į dešinę. Pasuku ir atsargiai slenkuosi palei akmeninę sieną, kol pamatau šlapiąją tos sienos dalį į kurią man reik įkopti. Atsisuku atgal norėdama pasiklausti, kaip tai padaryti ir … sustingstu. Tik dabar suprantu kokioje pavojingoje vietoje esu. Apačioje 15 metrų beveik stačios uolos, aš stoviu prisiglaudusi prie sienos, o mano pusiausvyrą priklauso tik nuo tų dviejų duobučių, kuriuose mano pėdos. Sustingstu iš baimės. Žinau, kad jei kojos netyčioms sulinks- krisiu ir užsimušiu arba busiu smarkiai susižalojusi. O prieš mane- pora metrų beveik stačios, šlapios olos, dėl iš viršaus tekančio šaltinio. Aš ja turiu kopti viršun. Matau už savęs artėjančius draugus. Atgal eiti negaliu, pirmyn bijau, o jei ilgiau lauksiu, kojos iš vis pradės drebėti. Sukaupiu visą drąsą (nors ir ne daug jos ir teliko) ir ta slidžia ola užkopiu iki viršaus. Pasiekusi saugią vietą, bandau nenualpti, nes širdis dėl baimės bando iššokti iš krūtinės. O labiausiai mane gąsdina faktas, kad tai vienintelis kelias atgal ir man vėl jį reikės įveikti. Continue reading

Nori pamatyt mano kupranugarį?

1502496_1451711165041857_350075223_n - Nori pamatyt mano kupranugarį?

- Aha, Aha… kupranugarį.

-Netiki?

- Kodėl turėčiau tikėti?

-Lažinamės!

 

Taip prasidėjo mano ir Levan draugystė, o taip pat dėl to teko gaminti Tinginio pyragą, nes lažybas pralošiau. Kupranugaris ne jo, tačiau jo benamio draugo (regis iš Kazakstano), gyvenančio apleistame hipodrome. Istorija kažkokia neaiški. Kartu su kupranugariu jie buvo deportuoti iš Turkijos, o į Rusiją jų neleidžia, tad įstrigo Gruzijoje ir žiemą gyvena tame hipodrome, kuriame renkasi visokie hipiai, keliautojai ar šiaip underground’as. 

Kupranugarė Čini pasirodė labai liūdna, bet draugiška. Leidosi glostoma ir valoma nuo šiaudų įsipainiojusių į jos tankų kailį. Liūdna, nes vieniša (taip Levan sakė), be to jau mėnuo kaip gyvena toje vietoje, tad trokšta laisvės. Turiu nuojautą, kad šiaip legaliai kupranugariai po miestą vaikščioti negali. O gal ir apleistose pastatuose būti jiems nėra legalu…  Kad ir kaip ten, be kelių šunų, vištų ir ožkos, jai kompaniją palaiko visokie užklydėliai.

Vieną vakarą ten praleidau su būriu neaiškių prancūzų. Laužas, dainos, netoliese miegantis kupranugaris, besipešantys šunys… Tokie vakarai yra mano patys mėgstamiausi. Vakarai, kurie kažkuo nenormalūs, o tai gerai, nes tai, kas normalu man yra nuobodu. Continue reading