Pirmadienis- tuščia diena. Bent jau taip sako mano mama. Tai diena, kada viskas “krenta iš rankų” ir geriausiai šiai dienai nieko neplanuot. Surizikavau ir vakarykščiam pirmadieniui buvau labai, labai daug ką priplanavusi. Pirmadienio prakeiksmas krito tik ant mano kojų. Bet pirmiausia- viskas iš eilės.
Priešpiet
Kankinama sapnų, kad po mano lovą bėgioja pelės (sesers nr.1 pelyčių narvas tam pačiam kambaryje, kur aš pas ją nakvodama prisiglaudžiu), pabudau porą valandų anksčiau nei planavau. Susirašiusi su svainiu, nužingsniavau pas jį ir užšokę ant dviračių numynėm link Santariškių. Ten uždususi, suprakaitavusi atlikau 33 vasaros darbą– tapau kraujo čiulpų donore. Na dar netapau, bet įsiregistravau, o dabar beliko laukti ir tikėtis, kad aš busiu kažkam reikalinga.
Be keliasdešimt mililitrų kraujo, teko vėl minti atgal link Žirmūnų. O tada pakeitusi svainį seserimi nr.2, numynėm dar keletą kilometrų Neries pakrante. Nieko keisto, kad grįžtant link sesers nr.2 namų taip tamsu akyse pasidarė, taip bloga, kad net įkvėpti negalėjau (turbūt ir pusryčių nebuvimas prisidėjo prie to). Kai pagaliau prašviesėjo akyse, nusigavau šiaip ne taip iki namų ir atgavau jėgas 😉
Popiet
Kadangi buvau pusgyvė, kartu su seserimi nr.2, svainiu ir sūnėnu nulėkėm į Baltus Dramblius papietaut. Taigi, dar vienas (14) iš vasaros darbų atliktas. Likau sužavėta tokiais skaniais pietumis ( daržovės, daržovių troškinys su tofu sūriu, čiapati, ryžiai) , atradau nerealiai skanų kokteilį su kedrų riešutais ir net mano mėsėdžiai giminaičiai liko nustebinti, kad galima taip skaniai pavalgyti ir nusprendė dažniau ten užsukt.
Vėliau teko patirt nusivylimą, nes Gedimino 9, trečiam aukšte nebeliko tokios mažos kavinukės, kuri pardavinėjo ledus. Ten buvau atradusi savo mėgstamiausius mėtų ledus. O dabar jos nebėra. Gal žinot, kur dar pardavinėjami mėtiniai ledai?
Pavakaryn
Nutaukšėjau su mylimais batukais pas savo dantistę. Ten jau kaip namie jaučiuosi, nes nuo 8 klasės ten aš dažnas svečias (kas tiesino dantis, supranta ką turiu omenyje). O po to staigiai turėjau nuskuosti į Lukiškių aikštę, kurioje vyko Burbuliatorius. Jau visai šalia aikštės pajaučiau, kas kažko tai nelabai paeinu, bet ne tai buvo svarbiausia, tad nusiavusi batelius, smagiai paburbuliavau.
Nuotrauka wellagain
Smagus renginys buvo. Gaila, bet pabaigos jo nesulaukiau, nes jei nebenorėjau antrą dieną iš eilės simuliuoti ir neeit į mokyklą, turėjau kuo greičiau lėkti į stotį ir keliaut į savo provinciją.
Štai tada ir supratau, kad mano bateliams išaušo paskutinioji. Tiksliau dešiniajam. Išplyšo visas šonas, paeiti buvo nebeįmanoma, jau geriau basai, tad visa įpykusi nuklibinkčiavau į “Iki” ir pagriebiau vienintelius į batus panašų apavą. Kiti pasirinkimai buvo riboti- arba tas keistas oranžinis apavas arba per pirštą apsiaunamos pliaženkės. Tad mano nuostabus rusvos suknelės ir rusvu atspalvių derinys buvo sujauktas plastmasiniu, oranžiniu apavu 😀 Svarbiausia, kad pargrįžau namo. Ne basa.
Taigi, džiaugiuosi, kas nepaklausiau savo mamos išminties perlo, nes nepaisant batų katastrofos, pirmadienis buvo labai įdomus. Ir tikrai jis nebuvo tuščias 
Ačiū už kantrybę skaitant apie vieną iš Justinos Vaitiekūnaitės dienų. Prižadu, tai daugiau nebepasikartos 😀
Comments are closed.