Štai kaip būna, kai prie žvakių šviesos susirenka nuobodžiaujantys draugai ir nori-nenori pradedama kalbėti apie šiurpius dalykus. Netikiu tomis “mano draugo draugo pusbrolio kaimynas pasakojo…”, bet kai tai papasakoja kas nors iš artimesnių žmonių, kurie remiasi savo patirtimi ir neturi jokių kėslų mane apsukti, pradeda darytis šiurpu. Ypač kai lieki namie vienas. Tada belieka sau garsiai pasakyti “Aš pernelyg protinga tokiems dalykams” ir eiti miegot.
Bet ar aš tikiu visais tais baubais, vaiduokliais, dvasiomis? Nei netikiu, nei tikiu. Tiesiog žinau, kad reikia ne mirusiųjų, o gyvųjų bijoti. Ir jei iš tikrųjų kažkas tai būtų, tikrai būčiau mačiusi, nes mano namai tokiems pavidalams pati ta vieta- vonioje vienas pasikorė, o pereinamajame kambaryje šiaip neramiai nukeliavo į kitą pasaulį. O dabar mano namai- vieta, kurioje jaučiuosi geriausiai, vieta, kurioje mėgstu sėdėti tamsoje ir klausytis kaimynų krebždėjimo, vieta, kurioje vienas kitas baubas net ir nemaišo.
Prisipažinsiu, aš kartais net pasinaudoju tuo, su kokia praeitimi yra mano namai, kurdama šiurpias, vaiduokliškas istorijas gąsdinti draugus. Dingstantys daiktai, atspindžiai vonios veidrodyje, keisti garsai. Žinau, nelabai originalu, bet vistiek užkimba. Spėju, kad ir visas kitas vaiduoklių egzistavimą pagrindžiančias istorijas sukuria tokie patys kaip ir aš- tiesiog norintys paerzinti 😉
Comments are closed.