Kiekvienas mirdamas turi ką nors palikti po savęs, sakydavo mano senelis. Vaiką, knygą, paveikslą, namą, pastatytą sieną arba porą pasiūtų batų. Arba pasodintą sodą. Ką nors, ką būtų lietusi tavo ranka ir kur prisiglaus tavo siela, kai mirsi, o kai žmonės žvelgs į tą medį, tavo pasodintą gėlę, matys tave. Nesvarbu, ką darytum, sakė jis, jei tik savaip pakeiti ką nors, kas prieš tau prisiliečiant buvo kitoks, atitraukęs savo rankas, turės kažką sava. Skirtumas tarp žmogaus, šiaip sau pjaunančio pievelę, ir tikro sodininko – tai prisilietimas, sakydavo jis. Pjovėjas praėjo, ir jo kaip nebūta, o sodininkas liks ten visam gyvenimui.
∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞∞♦∞
Yra blogesnių nusikaltimų negu knygų degimas. Vienas iš jų neskaityti jų.
Be bibliotekų, ką mes turime? Mes neturime jokios praeities ir jokios ateities.Knygos skatina žmones mąstyti. Skatina nesutikti su autoriumi ar pritarti jo pozicijai, leidžia skaitytojui vaizduotėje kurti aprašomų veikėjų ar vietų paveikslus, pabėgti nuo kasdienybės į gražesnį – knygos – pasaulį. Galiausiai – knygos suteikia galimybę perskaityti ne tik jose surašytus žodžius, bet ir pajusti jėgą, slypinčią už žodžių. Tarp eilučių ar paraštėse.
Comments are closed.