Šią savaitę jaučiausi kaip vaikas. Ar man tik atrodo, ar kiti savanoriai tikrai manimi rūpinasi? Pirmiausia, kai keliavau į pirmąją prancūzų kalbos pamoką.
– You. Me. Taxi.
Savanorio pasiūlymas pavežėt kur reikia. Jaučiausi apgailėtinai, kai žemėlapyje nurodžiau ne tą vietą, o tai supratau tik po 15 minučių važinėjimo ratais. Vėliau, po pamokų, pasiklydau. Niekaip negalėjau rasti autobuso, kuris važiuotų į centrą. Ten turėjau atsidurti po 10 minučių. Verkt norėjosi, kai pro šalį važiavę kiti savanoriai, gestų-prancūzų-anglų kalba pasisiūlė mane nuvežti. Arba kai dėl streiko nevažiavo autobusai, o mane pavežėt iki organizacijos pasisiūlė kita savanorė. Pasakė, kad paims nuo Brossolet mokyklos. Vakare supratau, kad neįsivaizduoju kur ta mokykla. Gerai, kad visų mobiliųjų numerius turiu. Tai ji nusprendė, kad paprasčiau bus mane iš namų paimti. Arba, kai kažkas prasideda (o aš gi niekaip neperprantu, kiek laiko tos pertraukėlės ar kada reikės kažkur eiti), tai ateina kuris nors, patampo už peties ir „kam viz my“. Dar labai smagu, kai savanoriai man bando papasakoti ką nors. Jausmas lyg šaradas žaistume. O taip pat visą dieną šimtus kartu atsakinėju į tą elementarų, bet tikrai man džiaugsmą keliantį klausimą „Ca va?“ (Kaip sekasi?). Atsakymų sąrašas mano tumpokas, bet vis kelių sakinių pokalbis įvyksta!
Rudens užuominos Prancūzijoje
Kadangi jaučiu tokį dėmesį, nusprendžiau atsidėkoti tuo, ką geriausiai moku pagaminti. “Tinginys” ir su prancūziškais ingridientais vis dar skanus, nors žymiai kietesnis. Turputeli melavau, kai sakiau, kad tai tradicinis lietuviškas pyragas (bent aš manau, kad jis greit turėtų būti įrašytas į mūsų kulinarinį paveldą dėl dažno gaminimo). Pagaminus kilogramą šio gėrio, maniau, kad bus tikrai per daug… bet klydau.
Jaučiuosi kaip mažametis niekaip aplinkoje nesusigaudantis, bet… globojamas kitų. Jau pradedu priprasti prie to, tad ir ramiau jau čia jaučiuosi. Ir vis daugiau smagių ir teigiamų akimirkų patyriu čia.
O darbas labai naudingas. Jau audžiu mintį, kai „copy/paste“ idėjas naudosiu Lietuvoje. Labai jau seniai norisi man kokį ekologinį projektą savo rajone išsukti, o čia tokių idėjų prisirinkau…
Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad „baisusis “ etapas praėjo. Dabar jau pradedu jausti tai, dėl ko čia ir atvykau:)
Comments are closed.