- Diena po grįžimo iš Niagros krioklių buvo pati sunkiausia man šiais metai. Skaudėjo viską: kojas, dėl nueitų mylių, pečiai maudė nuo kuprinės, rankos ir veidas buvo nusvilinti saulės, gerklė užkimusi dėl visų mašinų kondicionierių bei atidarytų langų ir galiausiai galvos skausmas, kuris prikėlę ryte ir su kuriuo užmigau vakare. Visą dieną slinkau darbe kaip zombis. Šiaip esu iš tų, kurie sukasi išties greit ir kitus nervina savo nesėdėjimu vietoje, o tądien šliaužiau iš paskos visų. Kai valydavau lovas stovyklavietės kabinose, nulūždavau kelioms minutėms ir tada vėl dirbdavau. Miegojau per pietų pertrauką, po darbo ir atsikėliau tik valandai, kadangi reikėjo vakare dirbti servuojant ledus, o tada vėl miegot. Kas klausdavo, kaip sekėsi kelionė, tik atsakydavau, kad tai buvo išties didelis iššūkis, bet kartu tai buvo įdomiausios dienos šią vasarą. “Tai, kur keliausi kitą savaitę?” “ Dabar man bloga net pagalvojus apie tranzavimą…” Kitą dieną energija sugrįžo ir vėl mintys pradėjo suktis apie kelią, į kurį vėl norėjosi traukti ir kelti nykštį viršun.
Vieną vakarą su lietuviu žaidėm “Ekstremalius pokyčius” . Kiškis nuo peties nusiplovė,bet pankiška šukuosena liko 😀
- Šiaip tipinis stereotipas apie amerikiečius “ Stori ir buki” man nepasitvirtino, tačiau kartais suprantu, kaip toks įvaizdis susiformavo. Pokalbiai su paauglėmis dirbančiomis kartu…
– … tie azijiečiai, jie visad taip elgiasi,- replikuoju, kažkokį bendradarbių kinų poelgį
– Pala…Aš maniau, kad Jeng ir Feng yra iš Kinijos…- paauglė Julie
– Taip jie yra. O kaip manai, kur yra Kinija?
– Na, Kinija ji… yra… Azija gi atskirai nuo Kinijos. Netoli, bet.. kitur.
– …
–
– Aš tai norėčiau nukeliauti į Vietnamą, – paauglė Rebeka.
– Kodėl į Vietnamą? Tu bent žinai, kur jis yra? Ar bent žinai kokia kalba jie ten kalba?
– Hmm… Jie kalba Jidiš.. Turbūt…
– O Dieve tu mano… Ką iš vis žinai apie Vietnamą, be pavadinimo?
– Na, istorijos vadovėliuose mačiau nuotraukas. Kaip ten mano šalis kariavo su Vietnamu… dėl …Irako… Labai gražios nuotraukos. Nuostabus pastatai, gamta…
- Šaltėjančios rugpjūčio naktis primena, kad jau greit vasara baigsis ir bus metas keliaut atgal į gimtinę. Koks jausmas? Aš mėgstu pabaigas dėl naujų pradžių, tačiau šįkart artėjantis pusmetis atrodo toks… nuspėjamas. Nepatinka man tai. Bus matyt, laukia daug darbų, daug veiklų… Jau pradėjau planą rašytis. Žinau, tai planavimo liga, tačiau ji garantuoja produktyviai išnaudota mano gyvenimo laiką ir bimbinėjimo išvengimą.. Jei galėčiau, likčiau Amerikoje ir bastyčiausi po ją… tačiau gyvenimas kelyje man žymiai saldesnis, kai išgyvenu stabilųjų etapą. Bus matyt.
