- Jau po pirmų savaičių supranti, kodėl Dievas įkūrė Borjomio šaltinį Gruzijoje. Vakare -vynas, ryte- Borjomis.
- Pradedi tikėti kolegių lenkių išmintimi, kad “negalima pasitikėti negeriančiu”, tad pasitikėjimas vieni kitais auginamas vos ne kiekvieną vakarą.
- O ryte rašai naujas taisykles, tokias kaip “Neatidarinėti RedBull su vyno atidarytuvu”, “Nepradėti gerti pietaujant”, “Jei eini miegot, pasakyti kitiems, o ne paprasčiausiai dingti”, “Negerti čačos stiklinėmis”
- 5 litrų vyno plastikinį butelį tiesiog pradedi vadinti “iššūkiu”. O antrojo “iššūkio” iš eilės niekad nepavyksta pabaigti, net jei 10 žmonių bando tai padaryti.
- Jei kas nors iš kompanijos užsisako limonado, o ne alaus/vyno, iškart nukrypsta įtarūs žvilgsniai – “Ką vakar jau padarei?”.
- Pirmųjų dienų rytais girdi pasisakymus “aš daugiau nebegersiu…”, po dviejų savaičių “aš labai norėčiau negerti bent jau šiandien”.
- Net pasivaikščiojimas senamiestyje baigiasi tuo, kad tavo draugas sutinka kitą draugą, kuris turi vyno parduotuvę, tad kaip neparagauti vyno! Jei bandai atsisakyti 10 metų brandintos ąžuole čačos, esi nutildomas su įsižeidimo gaida balse ir privalai gerti.
- Net jei ir sugebi išsisukti nuo visų gėrimų ir grįžti namo, čia tavo gruziniška šeima švęs kažkokią progą ir reikės ne tik persivalgyti, bet ir vėl skanauti naminio gruziniško vyno.
- O tai darant klausytis nuostabių tostų, dėl kurių išties norisi pakelti savo taurę!
