Besibaiginėjant vasarai, bevalgant konservuotus kukurūzus bei beblokuojant iškrypėlius iš msn, pagaliau prisėdau prie kompiuterio ir pasiryžau parašyti šį trumpą blogo įrašą. Būčiau ir anksčiau taip pasielgusi jei ne mano fotoaparato gedimas. Tad DIY įrašų kaip pasidaryti originalią užrašų knygutę ir šiaip kitokių grožybių teks palūkėti, kol morališkai, fiziškai ir finansiškai subręsiu fotoaparato remontui.
Ryt – rugpjūčio 1-oji diena. Paskutinio vasaros mėnesio pradžia. Taip pat ir diena kai įvyks visiškas saulės užtemimas. Deja Lietuvoje teks džiaugtis tik daliniu saulės užtemimu, kurį galėsime stebėti nuo 11 val. 51 min. iki 12 val. 56 min. Hmm… Kaip tik tada eisiu į polikliniką pasiimti savo tyrimų rezultatų, tad tikrai pakelsiu akis aukštyn . Reiktų nepamiršti akinių nuo saulės.
Šiandien, vėl tvarkant savo stalčius, suvokiau, kad netyčia busiu išmetusi savo praėjusių mokslo metų lietuvių kalbos ir literatūros sąsiuvinius. Liūdna, nes tik ten buvo sukaupta mano priverstinė ( “O dabar parašykite tą ir aną…”) kūryba. Galima sakyti, kad vienintelė. Nors ten ne šedevrai, bet tikrai buvo gerų mano minčių. Bet tik minčių. Baltai pavydžiu žmonėms, kurie sugeba kurti eiles, proza ar dar kitokios formos rašytinę kūryba tiesiog namie, tiesiog sau. Man reikia, kad kas nors lieptų, kitaip niekaip negaliu pradėti. Džiaugiuosi, kad bent pažįstu žmonių, kuriems galiu pavydėti. Kad ir mano seseruo Aš- kritikė šališka, bet man jos kūryba patinka.
Kažkurią savo gyvenimo dieną
Panorau sutikti optimistą vaiką.
Išvysti jo rankoj geltoną balioną
Ir mėlynų žibučių saują…
Vieną dieną aš sutikau optimistą vaiką.
Mačiau žibutes ir balioną.
Veidrodis niekada nemeluoja…
****************************************
Šaltom kojytėm per širdį trepsena nerimas
Gražiai žiaurus sakinys (jausmas?)
*****************************************
Kuom kvepia citrinos? Citrinomis..O meilė? Ilgesiu, saule, džiaugsmu, vėju, braškėmis,vandeniu, švytinčiomis akimis,neramia širdimi, skausmu, sparnais, muzika, liūdesiu,bučiniais, švelnumu…
Ar atsikandi citrinos? Ne. O meilės? Visada ir suvalgai ją iki galo, lėtai išgramdydama taurės sieneles, aplaižydama šaukštelį…
Taurė tuščia… tada valgau citriną… Nes ateis akimirką, kai vėl laižysiu meilę – lėtai, pasigardžiuodama, iki galo…
Įkvėpia nepamiršti, kad užtemimai yra laikini.
Ballon by *crazy-bree
Comments are closed.