Mano 15-kinė (neseniai atšventėm tai) draugė Kylee, vienas iš retų žmonių, kurie man yra išties įdomus mano campground‘e. Dažnai sau turiu priminti, kiek jai metų, nes su ja bendraujant atrodo, kad ji subrendęs žmogus. Manau ji tokia tapo dėl knygų, nes tai jos aistra. Draugų daug neturi, nes bendraamžiai jau žaidžia suaugusiųjų gyvenimą visu tempu (merginos nekaltybė Amerikoje praranda 12-13 metų, tokie dalykai kaip marihuana prieinama išties labai lengvai, o 21 metų cenzas alkoholiui tik mažas trikdys, kurį lengva apeiti). Vieną kitą mes atradome dirbdamos ir turėdamos trikdančiai panašų muzikinį skonį ir didelę aistrą knygoms. Aš jai pavyzdys, kad istorijos skaitomos knygose apie keliautojus, yra įmanomos pakartot. Ji vis man kartoja „Don‘t die“, bet taip pat pripažįsta, kad pavydi man mano drąsos. Aš jai liepiu toliau „kalt teoriją“ apie pasaulį iš knygų, o sulaukus pilnametystės bandyt ją praktiškai.
Kylee ir jos seneliai mane išties mėgsta, nes vis nusiveža pavakarieniaut kartu su mano kambarioke. Tik juokais visad prižadu, kad elgsiuosi civilizuotai „Pasidažysiu, apsirengsiu suknelę ir nešokinėsiu nuo tiltų“.
Mano praėjusio savaitgalio nuotykis „Schroon Lake“ deja tapo viešas. Grįžau aš ketvirtadienio vakarą, o penktadienį po darbo ėjau pas viršininkus atlyginimo. Kai tik Sylvia (boso žmona) pamatė mane „ –Aš žinau, ką tu veikei praėjusias dienas“ . Aš buvau šoke, nes tie kurie žinojo, tikrai negalėjo manęs išduoti. Pasirodo, vienas vairuotojas buvo taip susirūpinęs mano saugumu, kad nusprendė penktadienį paskambint man į ofisą ir paklaust ar aš saugiai grįžau. Jis prisistatė kaip vairuotojas pavėžėjęs Žiustiną iš Lietuvos ir palikęs ją prie greitkelio I-87. Ofiso merginos pasakė, kad aš jau esu darbe ir nuėjo papasakot viršininkams, kokį įdomų skambutį priėmė 😀 Teko išklausyti monolog1 tema „Kaip aš pranešiu tavo mamai, kad tu negyva?“. Aš jiems pasakiau, kad meluot nenorėjau, o sakyt, ką planuoju daryt tuo labiau, nes jaudintus visas tas dienas. Kartais taip ir su mama elgiuosi, kai tai kažkas ko dar nesu darius (Atsiprašau Mama, kad tokia nerami esu ir kartai nutyliu, kai ką norėdama jūsų nervus pasaugoti…) Mačiau, kad jie ne tiek piko, kiek buvo labai išsigandę. Tėviškas rūpestis pas juos. „- Tu mums labai patinki. Mes nenorime, kad tau kas nors atsitiktų. Mes jaučiamės už tave atsakingi“. Tik aš už save esu atsakinga ir tos atsakomybės nenoriu niekam perduoti. Likusias dienas iki Didžiojo Iššūkio teko jų vengti…
Kartais… dažnai jaučiuos savyje talpinanti daugybę asmenybių. Vat sėdžiu, vaidinu normalią, valgau savo mylimiausius ledus (Mėtiniais su šokolado gabaliukais… o sekančias tris dienas tranzuosiu po Ameriką, brisiu per upę, bijosiu, kad teks miegot miške, busiu pavežta daugiau nei 20 žmonių ir dar daugiau išties “nepatogių” bet labai įsimintinų nuotykių…
