Lažinausi su pačia savimi- sugraudins mane paskutinis skambutis ar ne? Nesugraudino, net atvirkščiai, apsidžiaugiau, kad pagaliau tai baigėsi. Banalūs direktorės žodžiai, ilgas, nuobodus renginys, kurio niekuo nesiskiria nuo bet kurio kito mokyklinio renginio ir supratimas, kad jei ne klasė, tai iš vis būtų reikėję geriau nuo stogo nušokti, nei eiti į gimnaziją.
Tikras skambtelėjimas širdy buvo vakare, kai su klasiokais pranašavome/spėliojome savo ateitį, prisiminėme įsimintiniausias bendras akimirkas ir apkalbėjome visus mokytojus. Džiaugiuosi, kad ketverius metus galėjau bendrauti su daugiau nei 20 tikrų asmenybių- kiekvienas vis kitoks, vis kažkuo įdomus ir svarbiausia, kad ambicingas.
O mokykla? Nekantrauju kada suskaičiuosiu iki trijų ir galėsiu drąsiai pasakyti- atia.
Vienas! Rytoj…
Du! Penktadienį…
Trys! Birželio 14…
Laikau kumščius, kad ryt samprotaujamo rašinio tema būtų įkvepianti 
Comments are closed.