Išėjome į armiją jauni, suaugusiųjų kūnais, bet dar vaikišku protu. Paaugliai… Palikę gyvenimą be rūpesčių, iš viskuo pasirūpinančių tėvų glėbio, kiti tiesiog iš mokyklos suolo, nežinodami gyvenimo prasmės ir visų jo sunkumų, papuolėme į sistemą, kurioje kiekviena diena- tai kova už būvį, kurioje tik jėga ir sumanumu galima ko nors pasiekti, kartais net išlikti.
Aš tikrai priklausoma nuo knygų, nes neskaičius mėnesį jaučiausi labai blogai. Gerai, kad internete atradau labai naudingą svetainę www.nemokamospdfknygos.lt, tad ir toliau galiu tenkinti savo „alkį skaitymui“.
Zigmo Stankaus „Kaip tampama albinosais“- sukrečianti knyga. Ji dar kartą patvirtina, kad karas už žmogiškumo ir sveiko proto ribų. Taip pat verčia susimąstyti, jei yra tekę pažinoti žmogų, kuris taip pat dalyvavo Afganistano karo veiksmuose, kaip stipriai jo būdą ir elgesį paveikė tai, ką jis ten išgyveno.
Visa knyga- autoriaus atsiminimai. Lakoniški, be pagražinimų, su daug ironijos. Skaitai ir sunku patikėti, kad taip elgiamasi su žmonėmis. Kad taip elgiasi žmonės. Kad žmogiškumą užgožia sistema. Ar taip vis dar yra?
Dažniausiai grįžusieji namo po vieno antro laiško mus pamiršdavo. Tiksliau, ne pamiršdavo, o nebenorėdavo prisiminti ir stengdavosi greičiau pamiršti prakeiktą tarnybą, nusiplauti nenuplaunamą dvasios ir kūno purvą. Prisigerti iki sąmonės netekimo, tarytum degtinė galėtų praskiesti visą suskretusį dvasios purvą, o ryte pakilus jausti skaudančią nuo pagirių galvą, tuštumą viduj ir pradėti tikėti, kad visa tai buvo tik slogus, košmariškas sapnas, ir taip pilti diena iš dienos, kol alkoholio žeidžiamos smegenys, greta skausmo dėl praeities, „įkiš“ dvejonę: gal viso to tikrai nebuvo. O rašyti laiškus- tai vėl ir vėl prieš savo valią grįžti atgal į baisią tikrovę, vėl dirginti karščiuojančias, kompromiso ieškančias smegenis.
8/10
Comments are closed.