Lietuviui skamba gal ir „beryšio“, bet jiems- egzotika. Štai taip vadinsis komanda, kuri lygi šiol buvo tiesiog „Equipe 9“. Žinoma, kirčiuoja jie galinį skiemenį, nes nebenoriu taisyti kiekvieną kartą ir beto…tai skamba labai žaviai.
Kaip man sekasi? Dienos labai greitai keičia vieną kitą. Ant stalo padėti traukinio bilietai priverčia laiką dar greičiau lėkti. Ketvirtadienį lėkiu į Paryžių (pagaliau!), grįžtu šeštadienį vėlai vakare, nes skubėsiu į vienos savanorės rengiamą vakarėlį.Labai smalsu, kokie „tūsai“ būna čia:) O gruodžio 9-13 atvykimo seminaras manęs laukia, kuris bus mažame miestelyje, Pietų Prancūzijoje, šalia Nimes (vikipedija teigia, kad tai antroji Roma). Laukiu, laukiu, laukiu…
Ar kalbu prancūziškai? Ne! Jaučiuosi nusivylusi, bet labiau dėl to, kad dar ir nesuprantu labai dažnai kai žmonės kalba. Nuoširdžiai galiu pasakyti, kad neįsivaizdavau, kad išmokti kalbą bus taip sunku. Norisi kaltinti savo kalbos mokyklą, kuri trys savaitės atostogauja ir ypač, ypač save, kad būdama tokia… imli žinioms, negaliu išmokti kalbos. Mokausi vakarais, studijuoju gramatiką, bet tos žinios kažkaip… „nesiriša“ kol kas tarpusavyje. Pasitikėjimas savo protiniais sugebėjimas labai krenta. Bet mano nemokėjimas privertė mane ir kitus komandos narius ieškoti kitų būdų/kalbų/gestų bendrauti. Tad bendraujam 😀
Ar aš nenuobodžiauju? Būna, kad tiesiog tempiu laiką, nes seminarų metu, kad ir kaip stengčiausi koncentruoti savo dėmesį į žodžius, kuriuos suprantu ir bandyti suprasti apie ką kalbama, mano mintys vis tiek pradėda „bėgti tolyn“… Bet nuobodžiauju taip ne tik aš, bet ir kiti. O visa kita labai įdomu, labai nauja ir naudinga.
Kas keičiasi? Mano muzikinis skonis. Iš naujo atradau Linkin park, Nickelback, Green day, iš pirmo karto įsimylėjau Blue October ir The xx.
Ar pasiilgau? Ne tas žodis…
Ar noriu grįžti? Tikrai ne. Dar daug patirti ir išmokti reikia. O ilgesys, tiesiog viena iš pamokų.
Gal dar klausimų bus?
Comments are closed.