Atrodo, kad aš vis dar ten. Mieste, kuris niekad nemiega. Kuriame net trečią valandą nakties šurmulys didesnis nei Vilniuje piko metu. Mieste, kuris garsėja Mona Liza, Moulin Rouge, Elizejaus laukais, nors jie nieko neypatingi. Tai nėra Prancūzija, bet tai- unikalu. Paryžius yra Paryžius. Vykau su kino/knygų/interneto sukurtais tikėjimais, kad tai “Meilės miestas”, kad tai vienas gražiausių pasaulio miestų, kad ten slepiasi stebuklingo grožio kūriniai, pastatai. Kaip iš tiesų yra?
Pirmas kartas
Už Moulin Rouge įspūdingesnė gatvė, kurioje jis yra, nes ten sex-shop’u vitrinos ojojoj kokios. Notre Dame katedra tikrai užgniaužia kvapą dydžiu ir vitražiniais langais, bet tie automatai “Įmesk eurą, gausi atvirutę” man atrodė labai nepagarbiai. O įspūdingoje Mona Liza… Ei, aplink daug labiau jaudinančių paveikslų!
Ar matai ją?
Verta pamatyti Šv. Širdies bazilika, nuo kurios atsiveria visas Montmartas ir net daugiau. Triumfo arką, kuri tikrai simbolizuoja didingumą. Blusturgis, kuriame galima atrasti daugybę antikvarinių grožių. O šalia jo “Gariūnai su kultūrinių prieskonių”. Taip pat man patiko Pere-Lachese kapinės, kurios man pasirodė didesnės nei Širvintos. Vilti surasti O.Wilde kapą praradau greit 😀 Bet nuotaika kapinėse būtent tokia, kokią įsivaizdavau. Pilki, sulyti antkapiai, medžiai be lapų, varnų kranksėjimas ir net juoda katė prabėgo 😀
Tobula nuotaika kapinėms
O dėl ko gi įsimylėjau Paryžių? Dėl Eifelio bokšto, kuris didesni nei maniau, kad yra. O naktinis jo spindėjimas paperka.Pavasarį būtinai į jį užkilsiu. Luvras- tai dėl ko verta iš vis važiuoti į Paryžių. Dvi valandas praleidau vaikščiodama ir grožėdamasi ekspozicija tik… viename aukšte. Tad grįžti ten man tikrai teks. Jausmas žvelgiant į tuos nuostabius kūrinius…neapsakomas. Šiurpas per mano kūną bėgo ir bėgo. Tikrai įspūdingas muziejus su įspūdingais kūriniais. Labai žaviai atrodė vaikų grupės, kurie susižavėję klausėsi savo mokytojų ir dailininkai, kurie bandė perpaišyti originalus.
Eifelis… Jis įspūdingas naktį. Didesnis nei įsivaizdavau ir keliantys keista jaudulį. Pavasarį būtinai užkilsiu aukštyn.
Bet labiausia mane tos trys dienos sužavėjo… žmonėmis. Pirmiausia buvau pasiilgusi bendravimo lietuvių kalba ir paprasčiausia lietuviško supratimo. Kaip gera buvo šnekėti ir negalvoti 😀 O klausytis lietuvių kalbos ir viską suprasti, buvo muzika. O ir lietuviški “bajeriai”… Ačiū, Ritut už kietas grindys, bet labai, labai minkštą priėmimą:)
Paryžius pilnas įdomių žmonių, kurie ten atsidūrė su įdomiausiomis istorijomis, patirtimis. Kaip gera buvo bendrauti su jais ir suprasti, kad moka tie prancūzai anglų kalbą, tik ne ten kur aš gyvenu… Papirko mane Jazz koncentras, Goethes centre… Vakaras kažkokiame absento pub’e… Ir atsitiktinumai, kuomet supranti, kad pasaulis toks mažas ir net milijoniniame mieste gali atsitiktinai sutikti tuos pačius žmones antrąsyk 
Ten aš dar tikrai grįšiu, nes žinau, kad jame slypi daugybė nuostabių dalykų, kurių nespėjau pamatyti. O dėl meilės… Įsimyli gal ne žavu prancūzą, bet būtent Paryžių:)
Comments are closed.